Rietavo turgaus spindesys ir skurdas

Didžiausiame (20 ha ploto) Vakarų Lietuvos turguje gali įsigyti, ko širdis geidžia: nuo melžimo įrangos, traktoriaus, matadoro kostiumo - iki Faberžė kiaušinio padirbinio.

Jau trylika metų kiekvieną sekmadienį čia tvyro bendruomeniška atmosfera, melodingai liejasi įvairių Lietuvos
regionų tarmės ir "eksponatų" kaskart pasipildo it parodų rūmuose. Regis, panašumo su jais išties yra, nes nugirdau įvairiuose turgaus sektoriuose prekeivius burbant: "Tuštybės mugė. Kas iš tų pirkėjų srautų; kad bent pirktų ką, atrodo, plūsta tik pasižiūrėti."

Kas pasakys, ar pirkimo manija - viena priklausomybių, nuo kurios lengviausiai gyjama, ar tai sunkmetis padėjo žmoneliams sutramdyti vidinį vartotojiškumo žvėrį?

Turgavietėje veikia medicinos punktas, policijos postas ir valiutos keitykla. Įrengta per 10 maitinimo vietų, kur neišrankūs gurmanai gali sukirsti porciją Rusnės žuvies filė ar taukuotų rytietiškų kebabų. Kiekvieną šventadienį čia apsilanko iki 20 000 pirkėjų, o jeigu kai kurie jau yra papusryčiavę, gali gauti kur kas brangesnio dvasios peno: paveikslas "Paskutinė vakarienė" kainuoja 145 litus. Antai, nugirdau, pilietis, jo draugui pasiskundus, kad kepsniui trūksta druskos, tarstelėjo: "O man žmona - kaip druska įtrinti nugarinei..."

Dvasia

"Viščiukai - tik už tris litus, o užaugę kaip vanagai, dės tiek daug kiaušinių, kad galėsite atidaryti šakočių kepyklą", - siūlė ponas Gintas.

Turgus prasideda prekyba įprastais ir egzotiškais augalais; grūdų, sėklų, sodinukų - kaip iš Gausybės rago. Čia pat gali savo sodui išsirinkti "toteminį gyvūną" iš dervos plastiko: gulbę, krokodilą, varlę ar šerną, o jau kičinių nykštukų šeimyna - nuo liliputų iki krepšininkų ūgio.

O paskui jau prasideda drabužių karnavalas... Patiko šio turgaus dvasia, nes prekeivis, pabandęs manipuliuoti pirkėju - "Duosiu pigiau, nes turite gerą skonį" arba "Nuleisiu, nes turgus eina į pabaigą", - baigęs šį mažą spektaklį, jį lengviau paleidžia nuo meškerės: be komentarų, nusivylimo litanijų, kaip antai Klaipėdos Tilžės turguje.

O žemaitiškas skonis, ko gero, labiau laukinis gerąja prasme: nepamatysi čia nei laidotuvių stiliaus gedulingų drabužių su blizgučiais, nei per daug sintetinių palaidinių. Ir čia nesutiksi netaktiško apatinių pardavėjo, kuris replikuotų: "Na, žinote, tokiai kaip jūsų sėdynei čia nieko nerasite."

Prekeivio patikimumo ženklas - nepirš drabužio, kuris tau per ankštas, įspės, kokio esi visuomenės sluoksnio, ko ieškai ir, neįkyriai padės pasirinkti. Prekeivis, kaip ir koks menininkas, turi susikurti gerą vardą...

Iš antrų rankų

Kai kas pasakytų, kad skudurynas yra Lietuvos ekonomikos diagnozė. Anksčiau manyta, jog iš Amerikos ar kitų šalių atgabenti padėvėti drabužiai padėjo vizualiai išsilaisvinti iš sovietmečio "uniformų". Ir jie pradėjo kurti savo madą. Net ir garsiausi šalies dizaineriai atsinaujinimui "išnarų" ieško sendaikčių turguje, nors kitiems siūlo puoštis a la operos fantomams.

"Dabar tokie laikai, kad žmonės, išgąsdinti vyriausybės ir kasdien kvailinami, nustojo pirkę. Gerai padarė Lukašenka, uždraudęs vartoti žodį "krizė", - sakė antikvaras Vladas.

Kai kas geros kokybės kažkelintą gyvenimą gyvenančius drabužius čia perka kaip skudurus grindims mazgoti. Aš sendaikčių turguje už 20 litų nusipirkau naujus mokasinus (nesvarbu kad vieną - siaurą, antrą - platų, užtat lengva bus lėkti prerijomis) su "Zara" prekės ženklu. Skirtumas tas, kad parduotuvėje panašūs kainuoja 120 litų.

Vanagai ir Da Vinčis

Iš įvairių paukštynų suvažiavę piliečiai siūlo mažus žąsyčius ir viščiukus.

"Vajetau, kaip sunku juos auginti! Norite broilerių užsiauginti ar dedeklių vištelių?" - kalbino paukštininkas Gintas iš Žemaitijos sostinės. Jis paskraidino juodas kaimiškas vištas, sakydamas, kad šios - kaip vanagai. Ir "vydamas Dievą į medį" replikavo: "Prastas tai turgus - visa Lietuva suvažiuoja, sutrinka, nežino ką daryti, juk toks pasirinkimas! Mes "paimam" šimtą gramų ir skeliam kalbą apie savos prekės pranašumus, nes trūkumų ir negali būti."

"Vilna - ir Afrikoje vilna", - šmaikštauja turkiškų kilimų pardavėjas iš Telšių, vardu Rimantas. Brangiausi jo kilimai - už tūkstantį litų. "Dabar žmonės nenori raudonų kilimų, o labai perka rudus, oranžinius, mėlynus. Į madą grįžta klasika: augalų raštai. Kai kas perka ir su gulbėmis, su erotiškais paveikslėliais. Lokio kailio neturim, o štai prieš keletą metų turėjom kilimėlių net su popiežiaus Jono Pauliaus II atvaizdu. Gerai ėjo..." Rimantas sakė, jog pasitaiko, kad per dieną nuperka ir dvidešimt kilimų, o daugiausiai perka į vasaros pabaigą, kai žmonės jau būna pasidarę remontus.

"Reiks - ir bus", - sakė kilimų pardavėjas Rimantas, paklaustas, ar turi skraidančių kilimų. Tik pasiteiravo, ar turime piloto teises.

"Antikvariniame" sektoriuje antikvarinių daiktų gali aptikti vienetais, o daugiausia čia - imitacijų ir padirbinių, garsių senovės teptuko meistrų darbų kopijų. Bet yra kolekcininkų, diena po dienos ieškančių keisčiausių niekučių. Didžiausią paklausą turi senovinio stiliaus baldai, dažniausiai vežami iš Vokietijos. Čia rasi ir tokios sučiurusios patalynės, kuri būtų idealus blakių veislynas.

"O, taip, čia "Dvylikos kėdžių" komplektas, tik beturime šešetą", - juokėsi vilnietis prekybininkas Vladas. Į jį pagarbiai žiūri ir konsultacijų prašo pradedantys "antikvarai".

"Žmonės perka šviestuvus - šių laikų, bet pagal senesnį stilių, grakščius baldus ir supamus kūdikių lopšius, paradinius ginklus ir vis dar mušančius valandas ano šimtmečio laikrodžius. Servizais perka "gryno porceliano" lėkštes", - ponas Vladas sakė senienas superkantis aukcionuose ir dvaruose. Jis sąžiningai pasako klientui, kur padirbinys, nes apie tai nusimano. Antai Valdovų rūmuose, sakė, pilna butaforijos ir akių mulkinimo bei "pinigų plovimo".

Ivona ŽIEMYTĖ