Saugose užderėjo vaikų ir darbų

2009-05-06 12:00

Saugų kaimo Šilutės rajone gyventojai sunkmečiu stengiasi išlaikyti verslus, kuriuos kūrė dar nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, - medienos ir akmens paminklų. Dauguma saugiečių - darbštūs, pareigingi žmonės, nelinkę aimanuoti, o atvangą nuo darbų ir rūpesčių jie randa savo šeimose.

"Jeigu Dievas tik būtų davęs, būčiau dar gausesnę šeimą turėjusi", - sakė Zuzana Konstancija Medingienė, pagimdžiusi vienuolika vaikų, o iš viso jų užauginusi tris dešimtis. Mat sovietmečiu, kai dar kaime nebuvo vaikų darželių, ji priimdavo kolūkiečių atžalas į savo namus prižiūrėti, spėdama ir veršidėje suktis. Daugiavaikei šeimai anuometinė valdžia nedavė net paskyros "Žiguliams", nors, jos paprašius, patikrino, ar vaikai nėra nepilnamečių reikalų inspektorių akiratyje. Ir pašalpas skirdavo tik asocialioms daugiavaikėms šeimoms. Užtat dosniai jai atseikėta buvo ordinais bei medaliais, Motinos didvyrės žvaigždę įteikė atvežę ją tiesiai į bulvių lauką, kur moteris nugarą lenkė. "Niekada iš nieko, net artimiausių kaimynų, nesu paprašiusi pagalbos ar druskos skolinusis", - sakė pokalbininkė.

O štai pati ji dalijasi pietumis su globojama vieniša senute. Dar dvi šios bevaikes seseris ji nukaršino: "Dabar jau galėčiau ir nebelankyti, visi sako: nei tau moka, nei ką - spjauk ir palik. Bet kad ta sengalvėlė, trylika metų globota, nuglosto man pečius, dėkavoja, laukia, tai ir gailiuosi", - sako moteris, nepaisydama nuovargio nei stuburo išvaržos.

Gyvenimo geismas

Zuzanos stiprybės šaknys mezgėsi labai anksti. Dvylikos metelių ji jau buvo šeimininkė pusbrolio malūne - karves melžė, kiaules šėrė, grūdus kūlė, ravėjo laukus. Tik vieną algą spėjo gauti, už kurią nusipirko medžiagų suknelėms, o tada užėjo sovietai ir prasidėjo šeimos tragedija. Kaimynas išdavė mergaitę, atvažiavo į malūną stribai, areštavo ją, mušė, kankino, kad išgautų, kur slepiasi jos tėveliai. Kartą jie vežė mergaitę į kaimą tėvų parodyti, o kol kažkieno namuose stribai darė kratą, viena palikta Zuzana ištrūko ir, jai pavymui aidint šūviams, leidosi bėgti į kalną, į krūmus...

Išbrido ji Stankiškėse, ligi kaklo pratūnojusi upėje, bet ir vėl raitas stribas mergaitę pagavo. Ją vėl daužė kaip šunį... Laimei, rusiškai kalbantis dėdė ją išgelbėjo, stribus permaldavęs. O tada ji dirbo visus įmanomus darbus, kol, sulaukusi 21-erių, sutiko sau lemtąjį vyrą Julių. Šis padėjo meistrams trobą statyti, pasirodė merginai nagingas, gražus, rūpestingas. Neklydo... Kraičiui jiedu iš giminaitės gavo avį, dvi vištas, paršiuką, miltų, pasiskolino pinigų ožkai pirkti, mat po širdimi jau spardėsi pirmagimė Marytė.

Saugų evangelikų liuteronų bažnyčiai - 153-eji.

Pirmasis vaikas, sakė daugiavaikė mama, gimė lengvai, o paskui jau buvo vis sunkiau ir sunkiau išnešioti. Zuzana Konstancija neklysdama vardija savo atžalas, pasididžiuodama kiekviena - kas medicinos seserimi išsimokė, kas - dailide (tėvų namus puošia stulbinami vieno sūnų iš medžio drožti darbai: sraigtasparniai, koplytėlės, trobelės), vienas sūnus Krašto apsaugoje dirbo, nūnai - Žemės ūkio ministerijoje, net du sūnūs - jūreiviai, jau kelias dešimtis metų po jūras plauko... Labiausiai širdį sopa dėl Juzefos: kai buvo dvejų metukų, per bulviakasį ją nuspyrė arklys. "Tabalavo jos rankos, kojytės, manėm - netenkam. Mergytė išgyveno, bet liko vaikiško proto. Iki 39-erių visi ją mylėjom, neleidom užgauti, kol ji numirė dėl inkstų nepakankamumo", - numaldžiusi ir šiandie besiveržiančią širdgėlą, guodėsi motina.

"Aš taip ir sakiau: kiek Dievas davė, tiek užauginsim. Nė vieno vaisiaus nežudžiau, kiekvienu džiaugiausi kaip milžiniška dovana. Ir anūkų turiu keturiolika, o proanūkių - ketvertą. Per motinos dieną kas galėjo aplankė mane, nusivežė per visą kraštą - po dvarus, muziejus", - džiaugėsi šviesių akių moteris.

Gyvybingasis ponas Kurtas

"Kad kiek, būtumėte manęs neradę", - kiek sunerimsta netikėtai užkluptas 81-erių metų Kurtas Jakštas, mat rengėsi savo traktoriuku (šiam - jau 30 metų, ir žmogus patikino su juo nesiskirsiąs ligi mirties) pašokti palaistyti savo žemės. Šio žmogaus gyvybingumas, jauno vyro judesiai ir kalbėsena neleido spėti, kokia sudėtinga jo gyvenimo istorija. Ir juo labiau kad penktus metus gyvena turėdamas širdies stimuliatorių, o dirba visus, kiek valioja, darbus.

Ponas Kurtas užaugo prie Katyčių, ūkininko šeimoje, iš penketo vaikų šiandien gal tik vienas gyvas ir likęs - mėgino seseriai į Vokietiją prisiskambinti, bet ši neatsako. Sako, kad kai mokytojos ėjusios gyventojų surašyti, jo vokišką šeimos pavardę užrašė neteisingai. Turėjo būti Jagštas.

Pono Kurto tėvas mirė, kai vaikui buvo pusantrų, o mamytė pasimirė, kai jam buvo dešimt. "Tada ir prasidėjo šeimos griūtis ir išskydome - visi į skirtingus kraštus", - sako vyras, nenorįs prisiminti, ką teko patirti pokario metais duonai užsidirbant pas svetimus žmones. Karo pabaigą sutiko Vokietijoje, kai kareiviai prievarta išvežė šimtus jaunų vaikinų darbams. Išgyveno Drezdeno bombardavimą, o po kelių valandų jau valė šį beveik iki paskutinio akmens sunaikintą miestą. Atsimena viską iki smulkmenų: tuos bombonešius, tą bejėgišką neviltį ir mirties tvaiką...

"Žmogus viską turi daryti su saiku. Tada ilgam užteks jėgų visiems gyvenimo darbams nudirbti, planams įvykdyti", - sako Kurtas Jakštas

Grįžo į Lietuvą, nes Vokietijoje neturėjo artimųjų, o ir čia niekas nelaukė. Ponas Kurtas kibo į gyvenimą kaip jo padarytas noragas į žemę. Kai vedė, ponas Kurtas paėmė auginti mergaitę iš ją pagimdžiusios moters, kuri savo vaiko nepripažino. Šiandien vaikaitis Marius, stalius, - didžiausias Jakštų pasididžiavimas. Šio tėtis žuvo, kai Marius buvo visai mažas. "Jeigu žmogus darbštus ir stengiasi dirbti, - tokiam negaila padėti. Jeigu viską leidžia vėjais - gyvenk kaip išmanai", - sako senolis.

Jau daugelį dešimtmečių ponas Jakštas vadovauja Saugų evangelikų liuteronų bendruomenei, renka aukas ir remontuoja per 150 metų turinčią bažnyčią, sodina prie jos gėles. Bažnyčios jubiliejaus proga ponas Kurtas parengė savo fotografijų, kuriose atsispindi bendruomenės veikla, albumą. Klausiu, kaip sutaria su čionykščiais katalikais, Saugose turinčiais net dvi bažnyčias.

"O ko nesutarti? Liuteronai yra atsiskyrėliai. Martynas Liuteris, įžvelgęs, kad katalikai daug klaidų daro, prie bažnyčios durų prikalė atsišaukimą. Tarkim, šiurkščiausia klaida, kad kunigas negali šeimos sukurti. Arba per Šventąją vakarienę tik duoną tikintiesiems padalina, o vyną išgeria kunigas; o mes, liuteronai, gauname ir vyno. Ir išpažintis mūsų yra mūsų sąžinei palikta, juk nuo savęs nusidėjimų nenuslėpsi", - juokais aiškina skirtumus. Senųjų liuteronų kapinaičių jis neprižiūri: "Aš manau, kad duokim ramybę tiems, kurie po žeme, nekelkime nereikalingo triukšmo. Žmogų reikia gerbti, kol gyvas yra, o kai nebėr - nieko nepagelbėsi", - sakė K. Jakštas, dėl savo bendruomenės nevengiąs ir ant bažnyčios stogo lipti, kai prakiūra, ir iš visos širdies giedoti Dievo garbei.

Istorija

Saugų seniūnijos teritorijoje žmonės gyveno I tūkstantmetyje. Jos ištakos - Alkos kaimas, įsikūręs šventvietės vietoje.

X-XIII a. Saugos priklausė Lamatai, XIII- 1525 m. - Kryžiuočių ordinui (nuo tų laikų ėjo kelias iš Tilžės į Klaipėdą), 1525-1871 - Prūsijai, 1871-1920 - Vokietijos imperijai. Be to, Saugas yra valdžiusios Švedija, Rusija ir Prancūzija.

Svarbiausias verslas buvo žemdirbystė, nuo XVI a. steigėsi dvarai, kur baudžiauninkai atlikdavo lažą. Baudžiavą panaikinus 1807 m. baudžiauninkai galėjo išsipirkti dirbamą žemę.