Sodyba, kurioje lankosi stirnos

Kai prieš penkiolika metų Renatos ir Konstantino šeima atsikėlė į sodybą, džiaugėsi, kad aplinkui taip gražu, namas, apsuptas medžių, kurių lajas patys formavo, o dabar sako, jog per darbus to grožio nebemato. O juk dar ir armonika groja.

"Mano tėvas buvo kalvis, kaustė arklius, kaldino viską, ko žmonėms buičiai prireikdavo. Medį skaptavo, krosnis mūrydavo, o aš aplinkui sukiojausi ir dėjausi galvon, kaip reikia dirbti", - sakė vyras, iš ąžuolo baldus sau ir giminaičiams jubiliejui padirbinęs, lovas, spintas, stalą ir ilgą suolą, ant kurio didelė šeimyna sutelpa. Vienas toks su medinėmis milžiniško paukščio kojomis stalas stovės paties pasistatytoje pirtelėje.

Lekia skriedros

"Atvažiuokite vasarą, kai būna daugybė gėlių, kai kurių net pavadinimo nežinau", - sakė Renata.

Konstantino žmona juokauja, kad jos žmogus - kaip tas batsiuvys, kuris basas vaikšto. Mat nėra laiko namelį išdažyti, lentomis iškalti, stogą pakeisti; pirmiausia tvartą naują pasistatė, kaip ir turi daryti geras gaspadorius. Ir pats vienas viską pasidaro, pagalbos neoru prašyti. Sūnus Evaldas išvažiavo studijuoti, o dukra Laura tuoj baigs mokyklą. Svajojo būti policininke, o dabar žurnalistika traukia. Tad jau dabar šeima galvoja, kaip reikės jaustis ištuštėjus lizdui.

Veislinė kiaulė, regis, iš dėkingumo, kad šiltai gyvena, atsivedė septyniolika paršelių ir visus išmaitino. Pasak šeimininkų, ji turinti stiprų motinystės instinktą. Renata paskaičiavo, kad šeima per metus suvalgo kokias keturias kiaules, lašiniai keliauja ir sūnui į Vilnių. Ji sakė, kad kai savo vestuves kėlė, vyras bijojo kiaulę pjauti, bet išmoko ir tai.

Srėbaliai turi savo miško, o dar ir kaimyno mišką prižiūri. Stirnos ateina tiesiog į kiemą, nuo zuikių teko gintis plačia tvora, nes jie nuolat apgriaužia obelaites, o kažkieno nutrūkę galvijai suniokojo ir slyvaitę, kuri nokino gerą derlių. Ir dar keistų gyvių sodyboje esama - gluodenai per bulves rūsyje šmaižioja. Jeigu tik juos išgąsdini, virsta aukštielninki, rodo raudonus pilvus.

Konstantinas nemedžioja - ranka nekyla, nors po jo mišką slampinėja šernų šeimynos, lapės laksto. Žiemą su žmona neša šieno žvėreliams.

Be krizių

Šeima spaudžia rūkytus ir desertinius sūrius, ne vieną receptą pats Konstantinas sugalvojo. Jie sako, kad Judrėnai - sūrių kraštas, vos ne kas antra šeima juos spaudžia, anot Renatos, šiuo amatu vienas nuo kito užsikrečia. Vestuvėms, krikštynoms ir didžiosioms krikščioniškoms šventėms žmonės mielai pas Srėbalius užsisako sūrius. Didžiausias sūris svėrė per du kilogramus. Į juos Konstantinas deda įvairių prieskonių, česnakų, ananasų, riešutų, daro ir varškės sūrius. O štai naminukės gaminimas kaime būtų sensacija - labai didelės baudos žmones nuo to atbaidė.

"Skaniems sūriams gaminti reikia kruopštumo ir meilės, ir gero pieno, o mūsų karvutė Margutė jo nešykšti", - sakė Konstantinas.

Paklaustas, ar jo kaimo žmonių ir šeimos nepalietė krizė, paprastai atsako: "Visus palietė, bet kas nedirba, laukia, kol ji pasibaigs, tam visą gyvenimą tęsiasi krizė."

Vyras vis dažniau pasvajoja ir apie bičių auginimą.

Su muzika

Renatą užtikome triūsiant sode. Ji sakė, kad tai ne darbas, bet malonumas: "Kai kiekvieną dieną žiūriu, man atrodo, kad ir tas ne vietoje, ir anas, nesame profesionalai sodininkai", - neslėpė ji. Moteris yra supratinga, ir nepyksta, kad šulinio apdailos detalių vyras dar nepadarė, nes vis kiti žmonės prašo pasirūpinti jų šulinių grožiu. Konstantinas niekam pagalbos neatsako, jam visi neša įvairius prietaisus, rakandus, net papuošalų grandinėles sutaisyti.

Traktorius, kitą žemės ūkio techniką remontuoja, pirčiai židinį iš akmenų padarė. "Vis to laiko nėra, anas šimtą darbų moka", - kalbėjo Renata.

Vyras ir ąžuolinę lovą ketina padaryti, nereikės parduotuvėje didelių pinigų mokėti.

Paklausta, kaip jiedu su vyru tiek metų taikiai sugyveno, moteris sakė: "Pykomės, ir visko buvo. Bet su amžiumi nebėra tokių ožiukų, kaip iš pradžių buvo. Kitaip galvojam, giliau jaučiam."

Tikėjimas irgi tvirtėja; kas sekmadienį į bažnyčią nevaikšto, tačiau ir vaikai sakė, jog Velykos, Kalėdos, Vėlinės, atlaidai be bažnyčios neįsivaizduojami.

Konstantinas grojo armonika Judrėnų kultūros namuose, dukra važinėjo pas muzikos mokytoja, išmoko gitara skambinti, ir brolį išmokė.

"Garsusis mūsų renginys - "Judrėnjuokis". Vilija Norvilienė, Vilija Budvytienė - veiklios kultūros darbuotojos. Net mano vyrą prikalbino dalyvauti "gatvių peštynėse", kai komandos viena prieš kitą stodavo su humoristiniais vaidinimais, užduotimis. Dabar jau važinėja ir po rajoną."

Už Renatos pečių matyti iškastas tvenkinys. Ten vyras šamų prileido, tie užaugo dideli ir kitas žuvis ėda: spalvotus karosus, upėtakius, karpius.

"Turbūt tiems šamams čia patiko, nes įleidome mažyčius kaip buožgalvius; po metų pagavome didelį, net nufotografavome jį. Vienas tvenkinio šonas žiemą net neužšąla, nes trykšta šaltinis, eketės kirsti nereikia", - sakė moteris, renkanti ir įdomios formos akmenis sodybai papuošti. Čia kasmet trys gandrų poros lizdus suko, tik kai statė stulpus, nugriovė gandralizdžius.

"Judrėnai - ir grybų kraštas. Užpernai parsivežėme kibirus baravykų ir raudonikių. Kaimynas pamatė, sako, nebetveria, ir jis eis grybauti. Šį rudenį grybų mažai, vos Kūčioms pririnkome", - sakė Renata.