„Gamtą ir natūralią aplinką vertinantiems sodybos lankytojams norisi parodyti vis kažką naujo“, – neslėpė Giedrius, praėjusiais metais įrengęs apiterapijos namelį ir ties šia naujove nesustojęs – šiemet jis bitėms įrengė ne tik keturias dreves, bet ir šiaudinį, nupjautinio kūgio formos avilį, kuriame, kaip ir vienoje drevių, jau apsigyveno po spiečių.
Pins šiaudinius avilius
„Šiaudinis avilys, iš kažkur parneštas tėvo, gal kokį ketvirtį amžiaus gulėjo ant namo aukšto. Kol nesidomėjau bitininkyste, nė nesupratau, kad tai – šiaudinis avilys. Tokie aviliai XIX a., gal kiek ir anksčiau, labiausiai buvo paplitę Žemaitijoje, nes jie, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, buvo pranašesni už paprastus kelminius avilius“, – aprodydamas šiaudinį avilį ir jame jau įsikūrusias bites, pasakojo G. Kalnius.
Jis seną šiaudinį avilį – šiam galėtų būti koks 80–100 metų – restauravo, ir tam naudojo ruginius šiaudus, mat būtent tokie patyrusių bitininkų rekomenduojami senojoje literatūroje. Sodybos savininkas sakė, kad norėtų tokių avilių nupinti ir daugiau, apie tai jau kalbėjęsis su viena pynėjų, senuosius amatus atgaivinančia archeologe. Jau paruošė ir pagrindus lakoms – ant jų būtent ir pastatomas pintas avilys, kuris po to įtaisomas į medinę dėžę arba statomas ant stovų. „Tegu jų čia, sodyboje, būna ir daugiau“, – kad šalia įprastojo ketina plėsti ir netradicinį bitininkavimą, teigė G. Kalnius.
Šiaudiniai aviliai, kuriuos savo 1848 m. išleistame leidinyje „Naudinga knygelė“ gyrė ir Simonas Daukantas, yra nebrangūs, lengvai padaromi, šilti bitėms žiemoti ir vėsūs karštą vasarą, o svarbiausia, – neriboti: jį galima didinti pagal bičių šeimos didumą, tad bitės nevaržomos gali siūti korius, nešti medaus. „Antra šių avilių gera savybė, kad bitės beveik visados apsirūpindavo maistu žiemai, nes koriai iš viršutinės avilio dalies, kurią vasaros metu bitės pirmiausia pripila medaus, paliekami neišimti.
Bitininkas pasilieka sau medų tiktai iš apatinės avilio dalies“, – rašoma bitininkų biblija vadinamoje Jono Kriščiūno knygoje „Bitininkystė“, išleistoje praėjusio amžiaus 7-o deš. pradžioje.
Ir į šiaudinį, ir į drevinį avilius bičių suneštą medų teks sukti netradiciškai – ne medsukiu, o spaudžiant. „Kaip tai padarysiu, dar nežinau – domėsiuosi, juolab kad turiu laiko iki kitų metų“, – sakė Giedrius.
Kalniaus sodyboje netradiciškai apgyvendintoms bitėms šią vasarą bus leidžiama sustiprėti, susinešto maisto iš jų neatimant.
Vienai drevei – ne mažiau savaitės
Dirbtines dreves G. Kalnius iškalė pats, vienai jų sugaišdamas ne mažiau savaitės. Kalė iš storokų brandžių eglių, sakė, kad galima naudoti ir pušį. „Tik ateityje ar beturėsime, iš ko gaminti – niekas eglėms tiek į storumą augti nebeleidžia, – sakė jis, prisipažinęs, kad norėtų išbandyti ir tikrąją drevinę bitininkystę, kai drevė su bitėmis yra medyje – tokio jis apylinkėse ir dairėsi. – Bet visų pirma medį – seną ir su dreve dar rasti reikėtų, antra, – sužinoti ir atsiklausti, kam tas medis priklauso.“
Statiniai dreviniai aviliai viduje turi įtaisytas 2–3 poras lystelių – kad didesni bičių pasiūti koriai nesusmuktų. Plyšys yra užtaisomas lenta, kurią išėmus bitininkas gali dirbti prie bičių.
Tačiau to darbo čia kaip ir nėra, kadangi natūraliai bitininkaujant bitininkas nesikiša į bičių šeimos gyvenimą: nesirūpina joms pakeisti motiną, įdėti dirbtinių vaškuolių, plėsti-siaurinti lizdą, papildomai maitinti ar šiltinti lizdą.
„Leisdamas bičių šeimoms gyventi ir dirbti drevėse, jų visiškai nekontroliuoju. Girdėjau, kad taip šeima su viena motina gali išgyventi iki 7 metų. Jeigu ir įlendu į drevę – tai iš smalsumo pasižiūrėti, kaip jos gyvena“, – sakė g. Kalnius. Jis galvojęs iš pradžių netgi kurti nedidelį bitininkystės muziejų, bet ši ūkininkavimo šaka per amžių amžius besanti tokia stabili, kad nelabai ir tų eksponatų yra kur gauti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą