Šventojoje perrašoma pajūrio istorija

Archeologų komanda jau rado tūkstančius artefaktų, dar nežinomų stovyklaviečių ir nustatė žmonių mitybos įpročius, bylojančius apie itin gajas ruonių medžioklės tradicijas.

Rinkdavo net vaikai

Dabartinis kelių kilometrų ruožas prie pajūrio nuo Būtingės iki Palangos oro uosto yra išvagotas daugybės melioracijos kanalų, besidriekiančių per durpynų tyrus. Praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje vykusi šių vietų melioracija ir davė pradžią didžiulio masto archeologiniams tyrinėjimams.

1966 metais melioruojant iki tol nenaudotą pajūrio pelke vadinamą durpingą plotą prie Šventosios kurorto žemė atvėrė tūkstančius metų slėptus lobius. Vienas pirmųjų jų reikšmę suprato ir mokslininkams informaciją perdavė buvęs Šventosios žvejys, kraštotyrininkas Mikelis Balčius.

Vaikščiodamas melioruotais laukais galingų plūgų išvagotuose grioviuose šventojiškis aptiko titnaginių strėlgalių, akmeninių kirvelių, puodų šukių ir tikrus gintaro ruošinių lobius.

Moksliniai tyrimai, kasinėjimai čia vyko kone dešimtmetį, kasmet darbuodavosi vis naujos ekspedicijos. Kelių kilometrų ruože tarp Šventosios ir Palangos buvo aptiktos ištisos 5 tūkst. metų senumo žmonių stovyklavietės ir lagūninių ežerų buvimo vietos.

Mokslininkai rado daugybę labai vertingų pirmųjų pajūrio gyventojų pėdsakų, kurie bylojo apie itin savitą ir įdomią žvejų ir gintaro rinkėjų bendruomenę. Šventosios tyrimus vainikavo durpynuose rasta, vėliau visoje Europoje išgarsėjusi 44 centimetrų ilgio apeiginė žynio lazda iš rago su meistriškai išdrožta briedžio galva. Neoficialiai kalbama, kad šis radinys, dabar saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje, yra brangiausiai įvertintas muziejinis artefaktas visoje šalyje.

Archeologė hab. dr. Rimutė Rimantienė prieš keturis dešimtmečius aptiko daugybę gintaro ruošinių ir dirbinių, senovinių luotų, žeberklų, titnaginių ir akmeninių ginklų, tūkstančius keramikos šukių, žvejybinių tinklų, pasvarų ir net įspūdingą medinį stulpą su išskaptuota žmogaus galva.

Įdomu tai, kad Šventosios neolito gyvenvietes savotiškai tyrinėjo net kaimelio vaikai. Jie bėgdavo į tyrlaukius, arimus ir rinko gintaro, titnago dirbinius.

Įspūdingi archeologiniai kasinėjimai buvo baigti aštuntojo dešimtmečio viduryje. Nuo to laiko apie Šventosios akmens amžiaus laikus siekiančius lobynus visuomenė kone pamiršo. Dabar atėjo metas, kai pajūrio pelke vadinamos vietovės vėl sulaukė mokslininkų dėmesio.

Archeologai šiemet ketina tyrinėti naujus akmens amžiaus gyvenviečių plotus. Gyčio Piličiausko nuotrauka.

Ruonių valgytojai

Šiemet archeologų komanda ketina ieškoti naujų akmens amžiaus žmonių gyvenviečių jau nebe tose vietose, kurias prieš dešimtmečius tyrinėjo R. Rimantienė, o į šiaurę nuo Šventosios upės žiočių. Pirmieji žvalgomieji tyrimai pradėti 2013-aisiais ir jau davė netikėtų rezultatų. Paaiškėjo, kad priešistoriniais laikais žmonės nuolat gyveno kone visame pajūrio ruože.

Pasak pastarųjų metų tyrimų vadovo, archeologo Gyčio Piličiausko, daugiausia dėmesio skirta durpynams ir tyrlaukiams prie Būtingės.

„Aptikome keletą naujų gyvenviečių bei buvusių lagūninių ežerėlių pėdsakų. Aiškėja, kad Šventosios duburys tęsėsi kone 4 kilometrus, pajūrio ruožas prieš tūkstančius metų buvo ne smėlio kopos, kaip dabar, o nusagstytas ežeriukų. Štai prie jų žmonės ir kūrėsi, o lagūnose - žvejojo. Atlikę detalius archeologinius kasinėjimus jau radome apie 30 tūkst. įvairiausių neolito artefaktų. Nuo puodų šukių ir gintaro dirbinių, ruošinių iki titnaginių ginklų“, - LŽ pasakojo tyrinėtojas.

Gyčio Piličiausko nuotrauka

Archeologai šiuolaikine technika ištyrė ir kaulus, kurie buvo iškasti pajūryje prieš dešimtmečius. Taip sužinota, ką valgė akmens amžiaus žmonės.

„Pagrindinį maisto racioną sudarė įvairiausios gėlavandenės žuvys, antroje vietoje - ruoniai. Tik po jų - miško žvėrys. Ruoniai apskritai buvo labai svarbūs tų laikų žmonėms. Mėsą naudojo maistui, kailius - aprangai, taukus - lempoms. Tyrinėdami lagūninių ežeriukų vietas radome daugybę žūklės įnagių bei buitinių akmens amžiaus šiukšlių. Žmonės į tuos ežeriukus tiesiog pylė šiukšles, metė nebereikalingus, sulūžusius daiktus, taip mums palikdami visą lobyną“, - subtilybes atskleidė G. Piličiauskas.

Vienas įdomesnių radinių - iš skalūno pagamintas kirvis, bylojantis apie glaudžius vietos žmonių ryšius su kitomis bendruomenėmis šiaurėje. „Tas kirvis - tikrai ne vietinis, o pagamintas šiauriniuose kraštuose. Į Šventąją jis pateko, matyt, dėl vykusių mainų su kitų kraštų bendruomenėmis. Įspūdingas ir rastas titnaginis durklas, radome ir gintaro dirbinį, vadinamą grandimi. Tai - tarsi plokščias, gintarinis riestainis. Šventosios kolekciją papildėme ir gintariniais vamzdeliais, trapecijomis“, - kalbėjo tyrinėtojas.

Seniausi radiniai siekia 4 tūkst. metų prieš Kristų.

Nusiaubė cunamis

Domintis Šventosios akmens amžiaus gyvenviečių kasinėjimų istorija bene labiausiai intriguoja nedrąsios mokslininkų užuominos apie tai, kad prieš tūkstančius metų mūsų pajūris išgyveno tikrą cunamio bangą.

Pasak žymaus archeologo prof. Algirdo Girininko, tokia prielaida nėra laužta iš piršto ir atrodo, kad Šventoji išties buvo nusiaubta cunamio.

„Kasinėjant sausumoje, neolitinėse gyvenvietėse randamas storas jūros šiukšlių sluoksnis, jūrinės kilmės nuosėdų. Iš kur jos ten? Manome, kad tai - cunamio bangos įrodymas, nes kilus tokiai bangai jūros dugno nuosėdos, akmenys yra nusviedžiami kelis kilometrus į sausumą. Nereikia stebėtis, kad akmens amžiuje ir pas mus būta cunamių. Jie susiję su žemės drebėjimais. Yra žinoma, kad akmens amžiuje po žemės drebėjimo Ispanijoje cunamio banga buvo atsiritusi net iki Didžiosios Britanijos krantų“, - LŽ pasakojo A. Girininkas.

Manoma, kad didžiulis žemės drebėjimas kilo Skandinavijoje ir sukėlė milžinišką cunamio bangą, kuri nušlavė ir pajūrio žemes. Būtent cunamio katastrofa galėjo lemti tai, kad giliai po žeme likę tarsi sudėti gintaro ruošinių lobiai. Be to, nerastas ir nė vienas akmens amžiaus kapinynas pajūryje prie Šventosios, nors žmonės čia be pertraukų gyveno nuo akmens iki bronzos amžiaus.

„Po cunamio, tiesa, buvusi pertraukėlė, kai kurį laiką žmonės pajūryje negyveno. Norint suvokti tų laikų aplinką, jūrą reikia „patraukti“ apie 20 kilometrus į Vakarus. Tai skamba kone neįtikimai, bet taip buvo, esame radę žmonių gyvenviečių liekanų dabartiniame Baltijos jūros dugne, 8-14 metrų gylyje. Vandens lygis tikrai pakilo per tuos tūkstančius metų, kyla ir dabar“, - sakė archeologas.

Jo įsitikinimu, Šventojoje žmonės kūrėsi ne prie lagūninių ežerėlių, kuriuose tik žvejojo, o prie Šventosios upės.

„Lagūniniai ežeriukai - seklūs, jie greitai eutrofizuojasi, be to, Šventojoje juk durpynas, pelkėtos vietos. Tad tokių ežerų vanduo gerti netinkamas. O štai Šventosios upės pakrantės - tinkamiausia vieta gyventi, tik ta upė dabar teka visiškai ne ten, kur tekėjo akmens amžiuje. Ji daugybę kartų keitė vagą, po žeme randame upės senvagių pėdsakų“, - teigė A. Girininkas.

Buvusiose neolito žmonių stovyklaviečių vietose iki šiol galima aptikti gintaro žaliavos. /Deniso Nikitenkos nuotrauka

Radiniai - į sostinę

Nors archeologai dirba pajūryje, Šventojoje, ir visi vertingi radiniai susiję su šių vietų istorija, artefaktai iškeliaus į Vilnių.

„Toks yra sprendimas. Kasinėjimus vykdo Lietuvos istorijos instituto archeologai, todėl visi radiniai atiduodami į Lietuvos nacionalinį muziejų. Taip daroma todėl, kad ir R. Rimantienės ekspedicijų artefaktai ten pat, norima išlaikyti tęstinumą“, - paaiškino G. Piličiauskas.

Tokia situacija pasirodė absurdiška prof. A. Girininkui, nes artefaktai galėtų atsidurti tiek Kretingos, tiek Gintaro, tiek naujai įkurtame Palangos kurorto muziejuose.

„Man nesuprantama, kai pajūryje rasti istorijos paminklai iškeliauja už kelių šimtų kilometrų į Vilnių. Beje, jei kalbame apie tęstinumą, tai pirmieji, žvejo M.Balčiaus surinkti Šventosios neolito gyvenviečių artefaktai buvo atiduoti būtent Kretingos muziejui. Tik jau visus kitus R. Rimantienė išvežė į Vilnių. Labai keista situacija kartojasi, nes pajūryje rasti artefaktai jame ir turi likti“, - svarstė A. Girininkas.