Miško archeologija, kaip viena miškininkystės šakų, jau seniai gyvuoja Švedijoje, pagaliau ja susidomėjo ir lietuviai. Gali būti, netrukus ir mūsų archeologai slampinės paskui medkirčius ir iškirstuose plotuose ieškos buvusių civilizacijų pėdsakų. Mat miškai geriausiai užkonservavo archeologijos paminklus.
Pirmieji miško archeologija susidomėjo Rietavo miškų urėdijos miškininkai, praėjusią savaitę į svečius pasikvietę garsius šalies mokslininkus ir pradėję kalbėtis apie tai, kaip miškininkai ir archeologai galėtų bendrauti tarpusavyje bei kiek iš to būtų naudos. Prieita prie išvados, jog ši nauja sritis - miško archeologija, įtraukta į dabar pradedamą nacionalinį projektą "Besikeičianti kultūra: kompleksiniai gyvensenos tyrimai", - turėtų būti remiama ir valstybės.
Susikalbėjo
"Miškininkai gerai pažįsta savo teritorijas, ir jau pradeda domėtis ne tik tuo, kas naudinga miškui, bet ir juose stūksančiais archeologijos paminklais: pilkapynais, piliakalniais, šventvietėmis, apie kurias mums praneša. Susitikimas buvo naudingas, nes miškininkai suprato, kas mums svarbu", - sakė Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas docentas Valdemaras Šimėnas.
Pasak jo, archeologams žinoma dauguma vertingų paminklų, tačiau dar tikrai yra ką atrasti ir tyrinėti. Miškai dažnai sudarė senųjų baltų tarpgentines teritorijas, ir slepia labai svarbias šventvietes, kulto vietas, todėl, kartografuodami tuos paminklus, mokslininkai mato, kad labai dažnai ir pamiškės žmonėms buvo svarbios dvasinės kultūros veiklai. Tuos prieš keletą tūkstantmečių Žemaitijos giriose likusius žmogiškos veiklos pėdsakus ir tikimasi atrasti, ištirti, datuoti ir giliau pažinti.
 |
| Prieš keletą savaičių Rietavo miškų urėdijos Judrėnų girininkijoje plynai iškirstame plote pasirodė iš šiaurės į pietus orientuota akmenų eilė - tai mįslė, kurią teks įminti archeologams |
"Jeigu norime pažinti, mes, archeologai, kaip ir medikai kriminalistai, turim prapjauti "mirusįjį", kad pasižiūrėtume, kas jo viduje. Pavyzdžiui, miškininkams padedant, prie Rietavo rasti nauji pilkapiai, ir ateinančiais metais jų tyrinėti atvyks Vilniaus universiteto archeologai. Šiaip pilkapynų Žemaitijoje labai mažai, juos tiriant tikimasi sužinoti daugiau Lietuvos istorijos. Šiuo metu visame pasaulyje populiarėja gamtos ir žmogaus santykis, todėl miškininkai dirba ir su biologais, botanikais. Įdomu, kokiame miško plote matyti žmogaus įtakos zona, kaip jis paveikė miškus, ir kaip jį paveikė gamta", - sakė pokalbininkas, pastebėjęs, jog užsienyje miško archeologija itin populiari, o pas mus tarybiniais metais archeologija buvo atitrūkusi nuo gamtos ir jos tyrinėjimų objektas buvo materialioji kultūra. Todėl mūsų mokslininkams pravartu bendradarbiauti su Švedijos kraštovaizdžio archeologais.
Ir vėlesnių laikų istorija
"Dar daug neaptiktų paminklų pažinti mums padėtų bendradarbiavimas su urėdijomis", - dideles miško archeologijos perspektyvas mato ir Baltijos regiono istorijos instituto archeologas Algirdas Girininkas.
"Išsiaiškintume, kur buvo tarpgentinės ribos, o kur - dykros, kaip minima istorijos šaltiniuose, tada "pasikoreguotų" santykiai tarp kuršių, žemaičių, skalvių, žiemgalių bendruomenių. Paaiškėtų faktų apie jų gyvenimo būdą, persikėlimą į naujas teritorijas. Padedami miškininkų, tikimės išžvalgyti gana didelius Rietavo urėdijos plotus. Įdomu ne tik pilkapiai, piliakalniai ar plokštiniai kapinynai, šventvietės, o svarbu ir vėlesnių laikų istorija: juk mes turėjome daug žemės reformų - valakų ir kitų, jos irgi truputį keitė miškų teritoriją", - sakė jis.
Gera idėja
|
| "Visuomenė vis labiau domisi tautos praeitimi. Turime suteikti jai tą galimybę", - konferencijoje apie miškų archeologiją sakė profesorius Remigijus Ozolinčius. |
"Jeigu ne miškas, tie archeologijos turtai niekada nebūtų išlikę: jeigu jie būtų tūnoję laukuose, seniai būtų panaudoti statyboms ar šiaip suversti į krūvą, ir tokių pavyzdžių mes turime daug, kur žemės ūkio plotuose sunaikinamos kultūros vertybės. Miškas atlieka kultūros paveldo išsaugotojo vaidmenį. Skandinavijos kraštuose apie miškų archeologiją daug kalbama, o mes tai padarėme pirmą kartą", - sakė pokalbininkas.
Jis taip pat akcentavo kitą kultūros paveldo dalį: žmogaus ir gamtos santykį, miškininkystės, kirtimų ir miško apsaugos ypatumus. Manytų, kad privačiuose miškuose lengviau yra sunaikinti archeologijos vertybes, todėl Rietavo urėdijoje surengtoje konferencijoje dalyvavę Seimo bei gamtosaugos, aplinkosaugos atstovai kalbėjo ir apie tai, kaip išspręsti šią problemą. Tai yra kaip surasti bendrą kalbą tarp miško savininko ir valstybės, kokie įstatymai turėtų ginti mūsų nacionalines vertybes. Būtų be galo gaila, kad sunaikintume tai, ką miškas išsaugojo tūkstantmečius.
Profesorius pasidžiaugė, kad suvedus draugėn įvairių sričių specialistus, daugėjant tyrimų, mažės hipotezių ir mistifikacijų apie spėjamos Lopaičių ir kitas Rietavo urėdijoje atrastas šventvietes, spėjamą Vytauto Didžiojo pasodintą ąžuolą. Taip pat paaiškės versijos apie neva Girėnų girininkijoje rastą, tik labai iš aukštai matomą ir itin primenantį Naskos (Peru) dykumos piešinius stumbro atvaizdą bei nežemiškų civilizacijų pėdsakus.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą