Uždagai: miško stovyklos istorijos pėdsakais

Gali būti, kad apie pusę tūkstančio rusiškomis uniformomis aprengtų lietuvių 1944 metų pabaigoje - 1945-ųjų pradžioje buvo palaidoti bendrame kape Uždagų miške prie Židikų (Mažeikių rajonas).

Tikėtina, kad čia palaidoti lietuviai mirė iš bado arba neištverdami
nežmoniškų gyvenimo sąlygų nusižudė, kiti buvo sušaudyti, kai bandė pabėgti. Dezertyrų artimieji karui baigiantis gavo pranešimus, jog kariai dingo be žinios.

Ar iš tiesų daugiau kaip prieš pusę amžiaus atsodintas Uždagų miškas slepia kraupią paslaptį, jau prieš penkiolika metų pradėjo aiškintis žurnalistas Eugenijus Bunka. Kartkartėmis atsirasdavo vis naujų žinių ir liudininkų.

Pasimatymai už pinigus

Gražią balandžio dieną per vis dar pažliugusį Uždagų mišką pasiekėme buvusią stovyklavietę, lydimi Židikų kaimo senbuvio Stanislavo Bukonto. Jis šiose vietose lankėsi tik pasibaigus karui ir daug ką prisimena. Tada žmonės iš stovyklos nešėsi namo viską, kas tiko ūkiui, išardė net medinį čia stovėjusį paviljoną ir medines trobeles.

"Stovyklos nameliai buvo išsidėstę abipus smėliu pabarstytos vietinės gatvės", - aiškiaregiui Romualdui Miceikai pasakojo Steponas Bukontas (kairėje).

"Prie Židikų ėjo fronto linija. Netoliese už geležinkelio buvo vokiečių kariuomenė. O Uždagų miške buvo ruošiamas 16-osios lietuviškos divizijos rezervas, kareiviai būdavo apmokomi porą savaičių, vėliau juos keitė kiti. Beginklius lietuvių kareivius prižiūrėjo ginkluoti rusų karininkai. Sargybos postai buvo apskardinti, panašūs į skėčius. Stovykla miške buvo kaip gatvė - išlyginta, išpilta smėliu. Kareiviams buvo liepta nešti smėlį kuprinėmis, kad turėtų darbo. Prie upelio jie buvo pasistatę pirtį. Girdėjosi lietuviškos dainos. Sekmadieniais aplinkinių kaimų gyventojai ateidavo aplankyti čia laikomų savo giminių. Į stovyklą koją įkelti buvo uždrausta, todėl žmonės pasakydavo kariškiams artimųjų pavardes ir įduodavo pinigų. Kartais rusai atvesdavo karį į pasimatymą, bet daug dažniau - eidavo ir nueidavo", - prisiminė vyras.

Blogiau nei Rusijoje?

Klaipėdiečio Prano Dekonto prisiminimai dar išsamesni ir kraupesni.

"1944 metų rudenį pas Jurgio Barausko tėvus atėjo vokiečius išviję rusų kareiviai. Perspėjo, kad Jurgis privalo pasirodyti šaukimo į kariuomenę punkte, jeigu ne - šeima keliaus į Sibirą. Iki tol slapstęsis vaikinas nebeturėjo kur dėtis ir tapo "savanoriu". Kartu su tūkstančiais jaunų lietuvių pirmiausiai atsidūrė Gorkio srityje, liūdnai pagarsėjusiose čia dar nuo I pasaulinio karo veikusiose Gorochovecko mokymo stovyklose. Apie jas patys rusai iki šiol kalba su baime, o anuomet jauni kariai iš jų veržėsi į frontą - tegu ir į pragarą, kad bent pavalgyti gautų, nes kas rytą iš barakų išnešdavo dešimtis mirusių nuo bado ir ligų", - pasakojo P. Dekontas.

Žurnalistas ir visuomenininkas E. Bunka tikisi, kad kada nors Uždagų miško paslaptis paaiškės.

Anot pokalbininko, tuos, kas ištvėrė, 1944-ųjų spalį suvarė į vagonus ir išlaipino Lūšies geležinkelio stotyje netoli Židikų. J. Barauskas jam pasakojo, kad prie stoties gulėjo ūkininko iškratytų sušalusių, apipuvusių bulvių ir karvės viduriai. Kareiviai visa tai nusinešė į Uždagų miške įrengtą stovyklą. Čia sąlygos buvo ne geresnės nei Gorochovecke. Stovyklą saugojo spygliuotos vielos ir sargybiniai. J. Barauskas pasakojo, jog ir čia kareiviai mirė vienas po kito, juos užkasinėjo viename kape.

Naudvaryje gyvenanti Juzefa Klemenienė prisiminė, jog po karo į Židikus eidavo per Uždagų mišką. Vienoje vietoje buvo žemėmis užverstas kanalas, čia neaugo nė vienas medis. Ji galvoja, kad čia galėtų būti tas bendras kapas.

Slapta stovyklos viešnia

Tų dienų liudytojui Jurgiui Baranauskui netikėtai mirus, neliko kam parodyti menamą 500 lietuvių kapą. E. Bunkos raginimai per Lietuvos televiziją ir laikraščius atsiliepti liudininkus ilgą laiką liko be atsako, kol pagaliau atsiliepė dabar Telšiuose gyvenanti Ona Norkienė, kuriai pavyko prasmukti į stovyklą ir vienintelei iš ten sugrįžti gyvai.

Ponia Ona Norkienė, rizikavusi gyvybe dėl pasimatymo su vyru, pasakoja žurnalistams, kaip ji sutemus brido upeliu. Centre sėdi dabar jau miręs Uždagų eigulys Leonas Žutautas.

Ji jauna ištekėjo už Broniaus Norkaus, bet neilgai buvo kartu. 1944-aisiais Bronių paėmė kariuomenėn, išvežė į Gorochovecką, o iš ten - į Uždagų mišką. Kai ešelonas vyko per Telšius, Bronius pro vagono plyšį išmetė laiškelį žmonai, kuriame prašė duonos. Kažkas tą laiškelį rado, perdavė, ir Ona su Broniaus motina išsiruošė su juo pasimatyti. Žmonės parodė, kur nužygiavo kareivių kolona.

Moterys atėjo prie praėjimo punkto, įrengto šalia eigulio sodybos. Už jo jau driekėsi stovyklos tvora. Iki vakaro nesulaukė pinigais "patepto" kareivio, nuėjusio atvesti Broniaus. Sutemus moterys įbrido į upelį stačiais šlaitais ir įsliūkino stovyklon. Atsitiktinumas lėmė, kad palei upelį su draugais ėjo Bronius. Ona vyrą pažino tik iš balso.

Per keletą valandų, praleistų kartu, Bronius pasakojo, kad stovykloje gyvenimas nepakeliamas, vyrai krinta kaip lapai. Jeigu bėga namo - sugauna, stato prie duobės ir sušaudo. Paskui jiedu išsiskyrė - visam laikui.

Daugelis negrįžo

Netoli Uždagų stovyklos gyvenusi Ona Rudnickienė pasakojo, kad jų sodyboje gyveno pusamžis kareivis laikrodininkas. Vieną dieną jį iškvietė į stovyklą, o grįžęs jis prasitarė, kad daugiau nenorėtų matyti, kaip sušaudo dezertyrą.

Dabar Plikeliuose gyvenantis Pranciškus Riabovas pasakojo, kad atėjus tarybinei kariuomenei gavo pasiūlymą rinktis - į frontą arba milicijon. Jis pasirinko miliciją. Jo teritorija buvo ir Uždagai, tačiau apie stovyklą žinojo tik tiek, kad ji gyvavo apie keturis mėnesius. Sargybiniai kartą atėmė iš jo radijo aparatą, o kai jis paprašė leisti pasikalbėti su vadu, tik išsityčiojo ir neleido žengti už spygliuotos vielos.

Petras Klemenis, kuriam anuomet buvo penkiolika metų, pasakojo matęs iš stovyklos išžygiuojančius kareivius. Ėjo jie į šiaurę - į Latviją, į Kuršą. Žinoma, jog net tada, kai Vokietija jau buvo kapituliavusi, o Berlynas užimtas sovietų, vokiečių SS daliniuose tarnavę latviai vis dar laikėsi. Iš Kuršo didžioji dauguma lietuvių karių negrįžo. Dabar netoli Židikų esančiose Vainodės karių kapinėse ant antkapių pamatysi daug lietuviškų pavardžių.

Ieškojimai

"Daugelio liudininkų pasakojimai byloja, kad Uždagų miške yra kapas ar net keli, kuriuose ilsisi jauni Lietuvos vyrai,"- sakė šią paslaptį tiriantis žurnalistas E. Bunka.

Jau miręs eigulys Leonas Žutautas jam prieš keletą metų pasakojo, kad Uždagų miške buvo septyni kapai, tačiau po karo palaikus perkėlė į Židikų karių kapines. Bet visos ant antkapių iškaltos pavardės buvusios rusiškos.

E. Bunka Uždagų miško paslaptį tirti pakvietė net ekstrasensus, arba radiostezininkus. Jie nieko negalėjo pasakyti. Tik klaipėdietis aiškiaregys Romas Miceika, paėmęs žemėlapį ir "paklaidžiojęs" po Uždagų mišką, sakė matąs upelį stačiais šlaitais, vandeniu brendančią, o vėliau iš po negyvėlių išlendančią moterį. Šnekėjo beveik tą patį, ką pasakojo Ona Norkienė, o apie ją aiškiaregys negalėjo žinoti.

Gal kam ir pavyks rasti kapavietę.

"Jeigu tokia didelė lietuvių kapavietė čia yra iš tikrųjų, Uždagų miškas galėtų būti paminklas visiems, išėjusiems ir negrįžusiems", - sakė Židikų seniūnė Stanislava Valatkevičienė.

Ivona ŽIEMYTĖ