Kiekviena vietinio netektis - kaimui smūgis. Antri metai eina kai nebėra Liudviko Liaudansko, tačiau vaineikiškiai apie jį tebešneka. Jis didžiulis savo krašto patriotas buvo, vienintelis Vaineikiuose išlaikęs trispalvę. Per laidotuves vėliava buvo juodu kaspinu perrišta ir suplevėsavo kieme, bažnyčioje karstą ja užklojo. L. Liaudanskas sutvarkė Vaineikiuose maro kapelius ir juos aptvėrė. Pasak mokytojos Eugenijos Šorienės, jaučiasi po jo mirties kaime atsivėrusi tuštuma, žmonių labai gerbiamas buvo. Liaudansko išėjimą mokytoja pavadino net naujo etapo kaime pradžia: "Neliko kaimo ramsčio, jis gražiai dainuodavo, daug žinių apie kaimą turėjo, akmenis rinko, formų įdomių ieškodamas, senų padargų, senų pinigų kolekciją turėjo".
K. Martinkienės mama Salomėja, buvusi Rutytė, mirė prieš trejus metus, būdama 98-erių. Stipraus ir šviesaus žmogaus kaimas netekęs. "Būdama dar mergelė ėjo slaugyti maru sergančiųjų, tačiau prie jos nekibo, neužsikrėtė", - kaip kokį stebuklą pasakojo duktė. Jos mama mokėjusi daug senų dainų. "Kokios gražios tos dainos ir kaip gražiai ji dainavo "Klevelį", "Ąžuolėlį", apie gimtinės gyvastį daugiausia dainų mokėjo." Nuo mažens dainavo kartu ir Kazimiera.
Už kryžiaus - istorija
Vaineikių dvasia iš praeities atiteka ne tik dainomis, štai už kiekvieno kryžiaus - ištisos istorijos ar jų fragmentai, kuriuos žmonės pasakoja savo vaikams, anūkams, svečiams, turistams, o kartais - ir žingeidiems grybautojams, uogautojams, užsukusiems į jų sodybą stiklinės vandens. "Šitas pastatytas dar prieš karą jaunai merginai, kurią įtraukusi kuliamoji, kitą pasistatėme mes buvusios koplyčios vietoje, - pasakojo K. Martinkienė, kažkiek savo giminės istorijos ir apie kryžių atsimindama vis daugiau. - Prie ruso statėme, nebijojome. Niekas nieko mums nesakė. Žinote, kurie dabar eina į bažnyčią, ėjo ir prie ruso."
O mylimam daktarui Juozui Radikui atminti vaineikiškiai pastatę koplytstulpį. Dar gydytoją Joną Kiauleikį kaimo pasididžiavimu vadino. Iš Vaineikių žemės kilęs ir Šiauliuose dabar gyvenantis gydytojas Stasys Januška.
Vieną kryžių Vaineikių gyventojai vadino savo kaimo simboliu. Tas, prie posūkio, įvažiavus į kaimą, amžinai jis ten stovėjo, stovi ir stovės, sakė žmonės. Tik prie ruso buvo tarpas be šito kryžiaus, bet vėliau visas kaimas susidėjęs atstatė. Per audrą sykį nulūžo. Tuomet mokytoja E. Šorienė parodžiusi iniciatyvą, kad kryžius būtų atstatytas, o ūkininkas Kazys Ronkaitis davė iš savo 10 ha miško medžiagą. Jo sūnus Stasys medį apdirbęs, nudažė. "Aš dar vaikūzas buvau, tas kryžius kaimo simbolis buvo", - prisiminė K. Ronkaitis, taip pat ir detales, - seniau jis buvo su dviem kryžmomis, toks senoviškas." Tuo tarpu mokytoja E.Šorienė tikino, kad iniciatyvą parodęs jaunasis ūkininkas Stasys Ronkaitis, o jos duktė Sofija daug padėjusi pastatant.
Nieko nėra? Mitas
Pagal boluojančius presuoto šieno ritinius galima spėti, kad nemažai gyventojų ūkininkauja. Ūkių taip paprastai nepaliks, kaimas, prognozavo ne vienas, turėtų atsigauti. Apsilankykite būtinai pas ūkininkus Ronkaičius ir įsitikinsite, siūlė kažkas, paminėjęs ir Juozą Butkų, dar vieną solidų ūkininką.
Tarsi specialiai išlindusi, saulė apšvietė didelį Ronkaičių kiemą, kurio kiekviena kertė rodė šeimininkų darbštumą ir išradingumą. 83 metų Kazimieras Ronkaitis pasirodė turįs meno gyslelę, pridėjęs spalvos, akmenims savo kieme gyvybės "įpūtė", šiemet puošė ne eglutę kieme, o tują - spindėjusi visa, pasidžiaugė prisiminimu.
Kazimieras ir jo sūnus Stasys nepradėjo su mumis kalbėtis, kol nepasikvietė Paulinos, 85-uosius einančios Ronkaitienės, bene, vyriausios vaineikiškės. Stasys žemę dirba, aš - ūkininkauju, pajuokavo K. Ronkaitis, kurio vardu viskas užrašyta, ir pirmiausia papasakojo, kas jų ūkio istorijoje - svarbiausia. "Mes nepasidavėme, kai norėjo į gyvenvietę nuginti, net buvome teisiami. Tada 14 vyrų per vieną dieną surėmėme šitos trobos sienas. Į biurą - "partkomą" taip vadinome - nuvežė. Sėdi visi po gėlėmis, kelkis prie kelio, sako. Atvyko policija, mato, kad pamatai sudurti, pajudinsi - viskas subyrės. Išginė iš to "partkomo" tada jie mane. Nejudino, nejudino, taip ir liko. Baudą gavome savotišką - darbu, 84 veršelius turėjome girdyti, kitus darbus dideliu krūviu atlikti."
Vėliau atvažiavę keturi vyrai, Ronkaičių sodyboje buvo paruošti pietūs, "butelkikę" šeimininkas parvežė, ir viskas nurimo. Vaineikiuose yra ir daugiau kiemų, anuomet nepasidavusių, nesusigundžiusių ir pinigais, kuriais valstybė viliojo. "Gailėjosi, kurie susigundė. Mes gi viską turime po ranka", - džiaugėsi P. Ronkaitienė. "Kaimas grįžta į seną vagą, naujų atsikelia. Pakvieti bulves sodinti, ir susipažįsti", - optimistiškai apie kaimą šnekėjo S. Ronkaitis, kuris pagarbos kitam, santūraus elgesio ir veiklumo išmoko savo šeimoje iš tėvų. Ir prie mūsų senasis ūkininkas kartą "įsivažiavusį" pokalbį taktiškai sustabdė: "Nesirokuokime visi kartu, neišgirsime vienas kito".
Į kelionę ūkininkai mums įdėjo riešutų, kriaušių. "Kas šįmet, pasakojo, čia buvo riešutų, - važiavo miesto žmonės, maišais vežėsi." Ir obuolių derliaus gero būta. 3,5 tonos pardavė į vyno fabriką. Pasak Stasio, per 30 metų vieną kartą pasiseka obuolius parduoti, ir tas kartas buvęs šiemet.
Ne tik su Ronkaičiais bendraujant griuvo mitas, kad Vaineikiuose nieko gero nėra. Tų pačių vaineikiškių "įsakymu" užsukome ir pas mokytoją Eugeniją Šorienę, svarbia kaimui ne tik kryžiaus atstatymu, bet ir originalia pedagogės karjeros pabaiga. Kai išėjo į pensiją, dvejus metus ji vaikščiojo į Kašučių kaimą už 3 kilometrų dėstyti tikybos, tačiau šito prašė nesureikšminti. "Kiekvienas žmogus - vis kitoks, bendro vaineikiškių bruožo neišskirčiau", - kalbėjo mokytoja ir vardijo šviesius Vaineikių gyvenimo epizodus. Kaip Kiauleikiai - daktaro tėvai - įkūrė čia pradinę mokyklą, kokių puikių žmonių savo brandos kelią pradėjo jai mokytojaujant, kad pagalbos ranką visada išties kaimynas Jonas Drazdauskas, Juozas ir Anastazija Benečiai. Ko mintyse neatkūrė, padėjo prisiminti duktė Sofija, padedanti neseniai 80-metį atšventusiai mamai gyventi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą