"Jei nuoma už socialinį būstą dar nors kelis kartus bus padidinta, kaip atsitiko dabar, gali nutikti ir taip, kad jau po kelerių metų valstybės skirti pinigai, iš kurių ir išskaičiuojami nuompinigiai, pasibaigs ir aš atsidursiu gatvėje - vien todėl, kad tuomet naiviai patikėjau valdininkų pažadais", - pasakoja jau per 60 metų perkopusi S. Urnėžienė.
Beviltiškoje situacijoje atsidūrusi moteris varto šūsnis teismų nutarčių, kuriose taip pat nematyti jai palankių sprendimų.
Paskutinė viltis - Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris artimiausiu metu turi nagrinėti jos prašymą. Tačiau nebetikinti jokiomis žadėtomis valstybės garantijomis S. Urnėžienė baiminasi, kad ir šį sykį nieko gero nepavyks išgirsti.
Pasikeitusios santvarkos auka?
Nuo 1978 metų S. Urnėžienė gyveno Malūnininkų g. 20 name, kuriame turėjo du kambarius bei galėjo naudotis bendra virtuve kartu su kaimyne. Kuomet, atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje prasidėjo privatizacijos procesai, moteriai nepavyko privatizuoti turimų kambarių, nes atsirado namo savininkas.
Spręsdama gyventojų, kurie turėjo išsikeldinti iš savininkams grąžinamų pastatų problemą, valstybė siūlė žmonėms pasirinkti vieną iš kelių siūlomų garantijų - buvo galima rinktis kompensaciją pinigais, žemės sklypą ar kitą būstą.
"Mano turimas būstas buvo įvertintas. Iš pradžių mano kambariai buvo įvertinti vos 35 tūkst. litų, už tokią sumą nieko negalėjau įsigyti, o imti paskolą taip pat neturėjau galimybių", - pasakojo S. Urnėžienė.
Moteris tuo metu slaugė sunkiai sergančią dukrą, kuriai buvo diagnozuotas smegenų auglys. Keisti būstą tuomet buvo nedėkingas laikotarpis dar ir todėl, kad nekilnojamojo turto kainos tuomet smarkiai kilo.
Suviliojo pažadais
Dabar S. Urnėžienė sunkiai gali paaiškinti, kodėl ji 2006 metais sutiko išeiti gyventi į socialinį būstą, nors visą laiką svajojo turėti nuosavus namus.
"Ką tik buvau netekusi darbo, po ilgų kančių numirė mano dukrelė, jai tuomet tebuvo 29-eri. Senajame būste buvo kilęs gaisras, tad sąlygos ten buvo tragiškos. Buvau tarsi pakibusi tarp dangaus ir žemės. Klaipėdos savivaldybės darbuotojai, tuomet pasinaudoję mano situacija, įtikino mane, kad tai geriausia galimybė - esą socialinį būstą gausiu greičiau.
Tuomet mano turimo būsto vertė jau buvo išaugusi iki 122 tūkst. litų. Pamenu, dar tada mane nustebino jų paskaičiavimai, kad už tuos pinigus socialiniame būste galėsiu gyventi net 125 metus, nors žmonės tiek negyvena. Nepaisant to, tokia garantija skambėjo gana viliojančiai", - pasakojo S. Urnėžienė.
Būsto vertės pinigai buvo pervesti į specialiąją savivaldybės nuompinigių sąskaitą, o S. Urnėžienei už tai buvo suteikta teisė gyventi socialiniame būste Naujojoje Uosto gatvėje.
Nežinojo, kad kaina keisis
Nors, pasak jos, gyvenimo sąlygos ten apgailėtinos, žiemą už vieno 29 kvadratinių metrų kambario šildymą tenka pakloti 330 litų, iš pradžių ji džiaugėsi, kad iki mirties turės stogą virš galvos. Tačiau po kelerių metų ji jau nebebuvo tuo tikra.
"Iš pat pradžių buvo nustatyta, kad kas mėnesį iš specialiosios nuompinigių sąskaitos bus išskaičiuojama po 80 litų, bet 2009 metais Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorė pakeitė įsakymą ir suma už nuomą padidėjo iki 90 litų, o 2012 - net iki 132 litų. Taigi per šešerius metus nuoma padidėjo beveik dvigubai, automatiškai gerokai sutrumpėjo ir terminas, kiek aš dar galėsiu gyventi šiame būste. Jei ir toliau tokiais tempais bus keliama nuomos kaina, vietoje žadėtų 125 metų greitai aš galiu likti gatvėje", - netramdydama ašarų guodėsi S. Urnėžienė.
2012 m. Klaipėdos savivaldybės direktoriaus įsakyme nurodyta ankstesnį terminą (iki 2132 metų) sutrumpinti 47 metais, taigi S. Urnėžienė pagal šį įstatymą socialiniame būste nemokėdama nuomos galės gyventi iki 2085 metų. Žinoma, jei vėl nesikeis nuomos kaina.
Pasak S. Urnėžienės, kai buvo pasirašinėjama sutartis su savivaldybe, niekas jos neperspėjo, kad nuomos kainos gali keistis, esą tokio punkto nėra ir sutartyje.
Nori susigrąžinti pinigus
Pasijutusi apgauta moteris kreipėsi į savivaldybę prašydama suteikti jai galimybę pakeisti savo valią ir tapti būsto savininke, kad ir to, kuriame dabar gyvena. Tačiau jai buvo pasiūlyta vienintelė išeitis - kreiptis į teismą. Esą valstybės garantijos terminas pasibaigė dar 2009 metais, tad dabar grįžti į pirminę padėtį nepakeitus įstatymų neįmanoma.
SVAJONĖ. "Vienintelis mano noras, kad man būtų atiduota bent jau likusi suma iš tų 122 tūkstančių ir už juos aš įsigyčiau nors nedidelį, bet savo butą", - svajoja Stanislava Urnėžienė, bet panašu, kad šiai svajonei išsipildyti neleis galiojantys įstatymai. Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Deja, neturėdama galimybės pasisamdyti gerą advokatą, S. Urnėžienė nemoka tinkamai suformuluoti ieškinio, todėl jos skundai atmetami arba prašoma juos patikslinti.
Su didžiule viltimi dabar ji laukia, ką nuspręs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris artimiausiu metu turi nagrinėti jos prašymą, tačiau baiminasi, kad ir šį sykį nieko gero nepavyks išgirsti.
"Dabar vienintelis mano noras, kad man būtų atiduota bent jau likusi suma iš tų 122 tūkstančių ir už juos aš įsigyčiau nors nedidelį, bet savo butą. Mano žiniomis, sąskaitoje dar yra likę 111 tūkstančių", - skaičiavo moteris.
Kalti įstatymai
Klaipėdos savivaldybės Socialinio būsto skyriaus vyriausioji specialistė Laima Mažeikienė tikino, kad įstatymai neleidžia pasielgti taip, kaip norėtų S. Urnėžienė.
"Galiu patikinti, jog mūsų skyriaus vedėja tikrai bandė visas galimybes, kad būtų galima tai moteriai padėti, bet jei įstatymai to neleidžia, nieko negalima padaryti", - tikino valdininkė.
Jos svarstymu, baimės, jog kylant nuomos kainoms S. Urnėžienė liks be pastogės, visiškai nepagrįstos. Esą kainos taip dažnai nekyla. Be to, neva įstatymus priiminėjanti valdžia žino, kokia padėtis šalyje ir kokios žmonių pajamos.
"Vyriausybė nustatė, kad savivaldybės privalo imti nuomos mokestį, nes kitaip nebūtų pinigų tiems socialiniams būstams remontuoti. Patikėkite - socialinio būsto paklausa tik didėja. Vienintelė išeitis šiai moteriai - teismai. Mes vykdome jų sprendimus. Jei teismas nusprendžia, kad iš socialinio būsto reikia iškeldinti šeimą, taip ir turime elgtis.
Bet būna ir priešingai. Paskutinį atvejį prisimenu, kai mirė motina, kuriai priklausė socialinis būstas ir jame liko gyventi būste nedeklaruota sūnaus šeima. Mes turėjome jį iškeldinti, bet kadangi jis kreipėsi į teismą ir šis priėmė jam palankų sprendimą, mes su malonumu perrašėme sutartį su sūnumi ir jis liko gyventi socialiniame būste", - pavyzdžiais dalijosi L. Mažeikienė.
Pasak jos, anksčiau miesto Taryba galėdavo atleisti nuo socialinio būsto nuomos mokesčio, dabar tai gali padaryti tik išimtiniais atvejais, kai socialiniame būste gyvena vienišas asmuo arba šeima, kurioje yra neįgalių vaikų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą