Vilkyčiuose "sėjami" paminklai ir pranašaujama

2009-05-27 12:00

Saugų seniūnijos Vilkyčių kaimas puošiasi stogastulpiais ir kuria autentišką mažosios architektūros bei sodininkystės stilių.

Čia gyvenančios stiprios asmenybės išsiskiria atkaklumu, gajumu ir ėjimu "prieš vėją".

Rytą, kai lankėmės, jaunas
kalvis Darius Vilius jau buvo padėjęs savo kurso draugui Saugose, prie laidojimo namų, pastatyti Dievo motiną primenančią sielvartaujančios moters skulptūrą. Pasitiko mus žemėtomis rankomis, nes ką tik kieme pastatė metalo konstrukciją. Pagal ją vulkaniško temperamento kalvis iš 34 tonų akmens kaldina paminklą Lietuvos tūkstantmečiui. Jis liepos 26 d. iškils Švėkšnoje. Tremtiniai jam pasiūlė laisvės gynėjų garbei sukurti rankų ir medžių šakų dangun keliamą paukštį. Kiemas užgriozdintas ir Dariaus mokinių metalo plastikos darbais.

"Mokiniams ir šapų į akį prikrenta, ir drabužis, būna, nuo žaizdro užsidega, bet jie patys susitarko", - šypsosi Darius. Grįžę iš pamokų, vaikiai čia išlieja nežabotą jaunatvišką jėgą, maištaujančią dvasią nukreipia naudingam tikslui - kai kurie ketina rinktis kalvio amatą. Darius nežino, kodėl vaikai prie jo limpa. Prisipažįsta, kad kai pats buvo tos mokyklos mokinys, kone kasdien buvo "audžiamas" už kitoniškumą.

"Mano požiūris į pasaulį nepasikeitė, gal pasikeitė čionykščių nuomonė apie mane, nes ėmėme kalbėtis ir susikalbėti", - svarsto vyras, prieš keletą metų iš tėvo tvarto išvaręs kiaules ir vištas bei įrengęs "Dausakalių" kalvę.

Dabar jis savo jėgomis plečia gimdytojų būstą - statybininkai tik karkasą padėjo statyt. Iki šiol jo su žmona, dailės mokytoja Aida gyvenamoje mansardoje nebetilpo paveikslai. Jiedviem žemė, dangus ir kosmosas yra vienis. Tą pasaulėjautą abu mėgina perteikti metalo tapyboje. Šiuo metu menininkai neturi laiko vykti į parodas užsienyje, užtat kaime jau pastatyti penki koplytstulpiai, šiemet jų turi atsirasti antra tiek.

Neseniai Viliai grįžo iš tarptautinio kalvių simpoziumo Ukrainoje. Ten vyras pristatė nukaldintus mistinius toteminius gyvūnus.

"Žemė, dangus ir kosmosas man - vienis. Mėginu šią archajišką protėvių išmintį perteikti savo darbuose", - sakė kalvis Darius Vilius.

"Bendras kalvių ratas nuteikia racionaliam mąstymui ir kūrybai. Pamatai, kiek žmonės turi drąsos ir pasijunti mažas mokinukas prieš profesionalus", - dalinosi įspūdžiais.

Nesupranta Darius vienintelio dalyko - kai pernai mokinukai pradėjo daryti stogastulpius, kaime atsirado tuo pasipiktinusių. Keletas moterų pasiūlė Dariui ką nors gero padaryti kaimui. Jis užsidegė tai darysiąs veltui - tam, kad užimtų vaikus. Šios jau buvo parašiusios projektą idant stogastulpiai gautų paramą, tad įsiliepsnojo "šaltasis karas". Viliui buvo pasakyta: "Statyk Žemaitijoje savo stogastulpius, varyk iš čia, čia yra vokiečių kraštas".

"Kiekvienam rūpi, kas kiek man davė, kas parėmė. Mintu iš smulkių užsakymų - tai žvejui laivą apkaustau, tai laiptinės turėklus nukaldinu. O kaip menininkas esu savanaudis - man reikia padaryti, ką sumaniau net ne dėl garbėtroškos, bet dėl to, kad jausčiausi gyvas. Malonu priversti "chuliganėlį" kažką sukurti, tada užsivedi, ir pavyduoliai tau prikiša Dievas žino ką", - šypsojosi Darius, kuris buvo pradėjęs ir filmą sukti apie kaimo žmones. Tačiau kol kas atsisakė šios minties, nes ne visi jo kadruose sau patiko, nes rodomi "tikruoju veidu".

Nenusivylusi namų šeimininkė

Ilona ir Raimundas Bubelės į Vilkyčius iš Klaipėdos atsikėlė prieš ketverius metus vyro mamai pasiligojus.

"Atsibodo miestas ir daugiabučiai, vargas dėl asocialių kaimynų ir net tai, kad automobilio nebuvo, kur statyti. O ir vaikams kaimo oras sveikiau", - atviravo Ilona.

Jos žmogus vienišas ilgus metus augino paralyžiumi sergančią dukrą Mariją ir mažesnį sūnų. Nepabūgo ji našlio, kurio iš Černobylio po atominės elektrinės sprogimo parsivežta pirmoji žmona, gėrusi apsikrėtusių karvių pieną, ne tik susilaukė neįgalios pirmagimės, bet ir po kurio laiko pati mirė nuo vėžio. Anuomet Marijai buvo dešimt metų (dabar - 21-eri), o jos brolis dar mažas, todėl Ilonai vaikai tapo savi. Nors Marija ir šiandien vaikiško proto, moteris daro viską, kad įdukros gyvenimas būtų šviesesnis.

"Džiaugiamės su vaikais atradę savo vietą po saule čia, Vilkyčiuose," - patikino Ilona ir Raimundas Bubelės

Ji visada buvo namų šeimininkė, bet rutina neužgožė poreikio būti gražiai savo vyrui, tad ji ir ravėdama savo gėlynus vėri aukso auskarus, pasidaro šukuoseną.

"Žiemą išmoksti ir paišyti, ant senų paveikslų gintarus klijuoti, šeimą norisi gardžiau pamaitinti. O vasarą laukia daržai, miniomis traukia svečiai mat aplinkiniuose tvenkiniuose, upeliuose gausu žuvies", - sakė moteris, papasakojusi ir apie jų įsirengtas pavėsines, šiltnamius. Pakeitė šimtamečio uošvių raudonų plytų namo interjerą, perdengė grindis, pasistatė židinį. Kieme vietos yra, tad ketina pasistatyti pirtį.

Raimundą, Klaipėdoje turėjusį privačią taksi įmonę, žmona dabar dažniau mato namuose, nes jis savame tvarte įsirengė padangų montavimo įmonėlę, kurioje dirba ir šiuo metu dvyliktokas sūnus. Kai prisišauki Raimundą, jis dar ir daržo lysvę sukasa.

"Neveikli kaimo bendruomenė, žinau tik, kad yra šokių būrelis. Užtenka, kad susipažinome ir bendraujame su kaimynais, auginančiais vaikelį", - sakė pora, besididžiuojanti savo archaišku namu, kuriuo žavisi ir užklydę užsieniečiai.

Vilkyčių Vanga

Taip čiabuviai vadina kaimo senbuvę Jovitą Kubertavičienę. Ji gyvena raudonmūriame name, į kurį 1945 metais su didele savo tėvelių šeima atsikėlė iš Švėkšnos. Kurį laiką ponia Kubertavičienė buvo pradinių klasių mokytoja, užaugino penketą sūnų ir dukrą. O kai pasimirė jos vyras, buvęs milicininkas, po dvasios sukrėtimo moteriai prasidėjo nemiga, užplūdo nepaaiškinami potyriai ir regėjimai, nuojautos.

"Jau anksčiau jaučiausi turinti ypatingų galių, tik nedrįsau apie tai galvoti, juolab leisti joms atsiverti", - sako ponia Jovita, kuri iš pradžių iš aukštenių sferų gautą informaciją įniko užsirašinėti.

Vilkyčių Vanga sakė televizijos projekte "Ekstrasensų mūšis" dalyvauti nenorėtų, nes nepratusi blaškytis: "Jeigu vieno darbo nepadarai, negausi naudos iš kito pradėto."

Pirmas stebuklingas išgijimas esą ištiko seną jos draugę, kai Jovita bandė skaudamus sąnarius gydyti savo rankų energija. Vėliau prisidėjo žolelės gyduolės, ji "skenavo" pacientus akimis. Plėtėsi išgydytųjų ratas - nuo kaimo močiutės iki politikų ir televizijos scenos žvaigždžių. Skeptiškas, nepatiklus žurnalistas iš Klaipėdos pasiskundė kenčiąs nuo siaubingos alergijos ir jokie daktarai esą jam nepadeda. "Elementaru", - kaip Šerlokas Holmsas Vatsonui tada pasakė žiniuonė ir konstatavo priežastį: "Jūsų dezodorantas jums netinka."

Seanso metu moteris sako jaučianti ne tik karštį savo rankose, bet ir ledinį įšalą, ir tarsi badymą smulkiomis adatėlėmis. Jeigu žmogui per tris kartus savijauta nepagerėja, žiniuonė pasiūlo alternatyvų gydymosi būdą.

Vilkyčių Vanga ne kartą būsimam solistui ar mokslų daktarui yra išpranašavusi, kad jo laukia Triumfo arka. Svarbiausia, sulaiko nuo pražūtingos kelionės, net kai jau žmogus būna nusipirkęs bilietą. Kaip antai vienam žemiečiui primygtinai siūlė neskristi į Niujorką prieš pat apokaliptinę rugsėjo 11-ją. Arba bandė atkalbėti vieną nuo kelionės autobusu į Lenkiją, nes ten įvyksianti šiurpi avarija. Tam žmogui prisakė budėti prie vairuotojo. Ir iš tikro šis užmigo nakčia, bet keleivis laiku jį prižadino.

Tautiečiai, atsidūrę padėtyje be išeities, Jovitai skambina iš Vokietijos, Rusijos, Anglijos ir net Kinijos. Kai verslininkai tariasi su ja, ar verta imti banko paskolą, aiškiaregė kartais sako pamatanti kilpą ar girną po kaklu ir nepataria to daryti. Ne vieną porą, pritvinkusią abipusio pykčio, sutaikė. Kai kuriems vyrams patarė, jog neverta žmoną iškeisti į grobuonę meilužę.

Ponios Jovitos galios, regis, universalios. Ji sako reginti atėjusių žmonių auras, jų rankas, susitepusias žmogžudystės krauju, giminės prakeiksmo ūką. Teko jai padėti žmonėms, ieškojusiems dingusių artimųjų, pasakyti, ar tikėtis, kad šie dar yra gyvi. "Neretai pagrobtų žmonių rankos taip pat yra suteptos nusikaltimų, todėl juos matau kaip "mirusius visuomenei" ir tai klaidina", - pripažįsta.

Jovita neketina užtrenkti žmonėms savo namų durų iki jėgos apleis, kol kas jos galios nesenka... Paklausta, kokia keisčiausia dovana klientai jai atsilygino, nusijuokė: "Tai aš buvau dovana, mano seansas pradžiugino moterį, kurią pas mane atvežė giminės jos gimtadienio proga."

"Ar nuėjusios į bažnyčią, manęs netrenkia žaibas? O Jėzus koks buvo? Jis ir gydė luošius, ir pranašavo. Jeigu man yra tai duota, darau, ką privalau", - sakė moteris.

Istorija

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Vilkyčiai minimi 1540 m. Čia esantį kapinyną, vadinamą Ruskalva, tyrinėjo Karaliaučiaus archeologai, todėl rastos įkapės ir kiti Lamatos teritorijos radiniai buvo perduoti Prūsijos muziejui.