Vindeikių senolės šių dienų nė nesapnavo
Vindeikių senolės šių dienų nė nesapnavo

Vindeikiai - Skuodo rajono kaimas, esantis už 4 kilometrų į šiaurę nuo Notėnų. Netoli - už 8 kilometrų tiesiai - Platelių ežeras.

Senas Vindeikių kaimas, kaip ir dauguma, per melioraciją buvo "surinktas" iš vienkiemių. Šnekama, jog kaimas susikūrė ant turtingų ūkininkų Šliožių ir Butavičių žemės. Dar vindeikiškiai iš karto atkreipė dėmesį, kad jų kaimas neretai painiojamas su Vaineikiais prie Darbėnų kaimo. Gal dėl panašiai skambančio pavadinimo, bet ne tik. Ir čia, kaip ir Vaineikiuose, žmonės iš pradžių aiškino, kad nieko įdomaus neturi, ir čia patys gyventojai šitokį mitą griovė.

Antanina Urbonienė su vyru Ričardu į savo gimtąjį kraštą sugrįžo prieš 15 metų iš Kauno. Vaikų neturėjo, tad įsivaikino dvi mergaites: Monikutę, kai jai buvo dveji, ir dešimties metų Viktoriją. Dabar Monika - septynerių, o Viktorijai - 15. Šeima buvo pastebėta bei apdovanota Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Vilijos Blinkevičiūtės padėkos raštu.

"Atsikėlėme į apleistą trobą ir pradėjome tvarkytis. Iš pradžių vietiniai į žoliapjovės birbinimą reagavo skeptiškai, vėliau patys užsikrėtė", - prisiminė A. Urbonienė naujakurystę Vindeikiuose, tuo tarpu Monika "išdavė", jog ketverius metus iš eilės jų sodyba pripažinta gražiausia. Lėšų statyboms R. Urbonas uždirbęs Airijoje.

Kituose kiemuose paaiškėjo, kad yra ir daugiau kaimą gražiais gyvenimais aukštinančių žmonių, tik tuos gyvenimus gožia seniai įkyrėję rūpesčiai.

Didžiausias iš jų - Salantų kryptimi, iki Laivių, niekaip neišasfaltuojamas kelias. Vindeikiškiams jis gyvybiškai svarbus. Dauguma vyrų važiuoja dirbti į Klaipėdą, į Kretingalę, kas statybose, kas vairuotojais. 11 kilometrų iki Salantų ir valandą tenka važiuoti - kaip "drobynos" tas kelias.

"Kiti kaimai turi gatves, pavadinimus, sunumeruoti namai, o Vindeikiams nereikia? Greitosios pagalbos turi prie kelio laukti, kad rastų, į kurį namą kviesta", - liejo skaudulį viena moteris, o kita veržėsi pasakyti apie apšvietimą: "Ar negali įtaisyti, kad sutemus automatiškai įsijungtų apšvietimo sistema? Žmonės domėjosi, tik 60 litų kainuoja, o dabar į kaimo galą reikia eiti, kad įjungtum".

Vindeikiškiai skundėsi ne tik dėmesio iš seniūnijos stoka - jie kalbėjo apie kažką panašaus į ignoravimą: "Visą gyvenimą taip buvo, reikėdavo man važiuoti ten atsiskaityti, ai, palauk, jūs iš Vindeikių, pasiklauso seniūnas ir nieko neišpildo", - kalbėjo pagyvenusi vindeikiškė, o būrelis pašnekovų linkčiojo galvas. "Buvome paskutinis kolūkis, nuo tų laikų tokia "šlovė" ir liko", - spėjo Adomas Skurvydas.

Permainų norėjusi žmonių grupė nusiminė, kai žlugo bandymas įkurti bendruomenę. "Buvo atvažiavę iš Skuodo, aiškino, bet mes nesupratome", - prisipažino keletas.

Ne visos problemos - vietinės. Štai vyrai išvažiuoja į darbus, o moterys - truputį ūkininkės, truputį namų šeimininkės, juokais vienas žmogus net gyvnašlėmis jas pavadino. Vienintelė slaugytoja į Skuodą važiuojanti iš čia dirbti. Į vieną trobą pasibeldus, sulėkė kelios kaimynės. "Pagalvojome, kad atvežė darbo", - pareiškė. Vindeikių moterys retkarčiais turi ir kitokio darbo - gręžia arba veria gintarinius karolius, tačiau daugiau apie tai nešnekėjo, nes labai bijojo tą darbą prarasti.

Ne visas kaimas gyvena pesimistiškai. Tolimųjų reisų vairuotoju dirbančio Jono Dvariono nuomone, kas nori, tas kaime smagiai gyvena, kas nenori, tas nervinasi. Jonas Europą jau išmaišė, pastaruoju metu į Rusiją važinėjo. "Už 6 savaites beveik 10 tūkst. Lt gavau", - sakė lietuvių-belgų firmoje dirbantis vindeikiškis ir juokavo, kad į reisą vėl važiuos, kai pinigus išleis. Beje, Vindeikiuose gyvena net keturi tolimųjų reisų vairuotojai.

Vietinių vindeikiškių - gal penki kiemai. Pasirinkome 80-metę Bronislavą Kusienę. Vos peržengus švarių namų slenkstį, it nujausdama atskubėjo 70-metė jos kaimynė Ieva Skurvydienė. Netikėtai būtent iš šitų senolių sklido didžiausias optimizmas. Anot jų, iki karo čia gyveno daug "bagotų" ūkininkų, bet į Sibirą neišvežę nė vieno, tik į lagerius buvo patekusių. Sunkiausia kaimui būta 1941-1942-aisiais, kai atėmė žemes ir nemokėjo nė už darbą. Vindeikiai, didžiavosi abi, nepalūžo, išgyveno, ištvėrė.

Kaip jos gyvenančios dabar? "Bėdos neturime, pensiją į namus atneša, krautuvė tris kartus per savaitę atvažiuoja, perkame pyragus, mums daugiau nieko nereikia, gerai gyvenam. 5 višteles turiu ir 11 triušelių, vaikui atidaviau žemes, atveža pieno. Nė sapnuoti nesapnavome, jog kada nors bus, kaip rojuje. Mes dviratėlio neturėjome, o dabar "vaks kuožnas" telefoną turi, dviračius, žmonės po dvi mašinas turi, o dar dejuoja. Turiu 5 vaikus ir 10 anūkų. Bronislava turi 4 vaikus ir 8 anūkus", - greita žemaitiška šneka išbėrė I. Skurvydienė, o jos draugė ramiai pridūrė: "Tik dideliai miršt kaime, "išsirinks" po vieną ir mus. Ką padarysi..."

Monika ne tik gyvena gražioje šeimoje, bet turi ir močiutę - 83 metų Zuzaną Kaušienę, Antaninos Urbonienės mamą
A. Urbonienės sodybą puošia skulptoriaus Vytauto Konstantino Savickio skulptūra, skirta jos sūnėno, Juozapo Darbininko bažnyčios kunigo Sauliaus Damašiaus, kunigystės dešimtmečiui
Du vaikus auginantys Jovita ir Adomas Skurvydai - vienintelė jauna šeima Vindeikiuose
Dvarionų šeimyna turi daug draugų ir nenuobodžiauja
B. Kusienė(kairėje) ir I. Skurvydienė atsiminė, kad tokia šilta žiema, kaip dabar, buvo, kai Bronislavai vaikas gimė - 1957-aisiais.
Sidebar placeholder