Žagatpurviai: vyndario vargai ir mokytojos laimė

Šilutės rajono Žagatpurvių kaime sutikome vos kelis žmones - darbymetyje ir akmuo krutėjo. Tačiau tie, kuriuos pakalbinome, saugoja senąją kaimo istoriją ir veržliai kuria naująją.

7 km į pietvakarius nuo Švėkšnos įsikūrusiame kaime, kurio
vakariniu pakraščiu teka Alksna, nuo seno gyveno lietuvininkai. Tik XIX a. atsikraustė kelios vokiečių šeimos.

1912 m. čia buvo įsteigtas sienos perėjimo punktas, todėl nutiesė gerą kelią ir pastatė tris originalios architektūros mūrinius pastatus - Vokietijos imperijos muitinę, pasieniečių kareivines ir karininko namelį. Skulptoriaus V. Bliūdžiaus pastatytas stogastulpis žymi buvusios sienos tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vietą.

Tarpukaryje buvusiose kareivinėse perauklėjimui buvo laikomos laisvo elgesio moterys. Po II pasaulinio karo senieji gyventojai pasitraukė į Vakarus, o jų sodybose įsikūrė atvykėliai.

Pienių vynas

"Fantazijai nėra ribų, bet aš dažniausiai darau grynuolį, daugiausia dviejų rūšių uogas sumaišau", - sakė ponas Česlovas, šeimininkaujantis su žmona Tatjana, dukra Simona ir sūnumi Ryčiu.

Miestiečiai Tatjana Jakštienė ir Česlovas Ramoška gali didžiuotis savo su meile ir išmone per ketverius metus sukurta sodyba, kuriai jau per šimtą metų. Pirmąsyk čia pamačiusi sugriuvusią lūšną pora tik už galvos susiėmė. Teko perstatyti namus, kurių interjerą šeimininkai iki šiol įrenginėja. Dabar kieme - žuvingas tvenkinys su kriokliu, akį veriantys gėlynai. Čia laukiami poilsiautojai, kuriems didžiausia vertybė - ramybė ir privatumas.

"Visą laiką eksperimentuoji, atrandi vyndarystėje ką nauja, kaip ir savyje, nes pats sau žmogus yra terra incognita. Fantazijai ribų nėra", - sakė Česlovas.

Vyno išlaikymas, brandinimas - tai ilgas ir daug kantrybės reikalaujantis procesas. Pienių vyną daro tik iš jų, nededa razinų ar apelsinų. Vienam litrui pienių vyno reikia surinkti ir nuskabyti per tris litrus pienių galvučių, nes koteliai apkartintų gėrimą. Nenaudoja jokios chemijos. Kliaudamasis tautiniu paveldu, serbentų, aviečių vyną spaudžia savo rankomis, be jokio preso, išskyrus obuolių vyną. Kiekvienas vynas rūgsta mėnesį, bet subręsta tik po metų. Česlovo pagamintą vyną rūsyje ar bufete gali laikyti ir 30 metų. Vieną seniausių vynų šeima ragaus per dukters Simonos jungtuves, įvyksiančias šį rugpjūtį.

Viskas prasidėjo nuo aviečių auginimo. Kartą Tatjana vežė uogas į turgų, tačiau jos buvo pernokusios. Gaila buvo išmesti savo prakaito vaisių, tad prisiminęs senelio pasakytą receptą, Česlovas pabandė pagaminti vyną. Jam pačiam skanus saldus, stiprus vynas. Vertina ragavimo ir mėgavimosi vynu tradicijas, o ne plempia jį. Sako, kad vynas išlaisvina pokalbio sąmojų, pajusti skonį ir aromatą yra menas. Beje, Žagatpurvių vyrai, pamėgę orgijas, nesijaučia ištroškę Česlovo vyno. Prie jo užkandai tinka ir lietuviški sūriai, prie sauso - mėsos užkandžiai. Ant holo sienų kaba vyndario pelnyti apdovanojimai, padėkos ir... eilėraščiai apie vyną.

"Mes tik pavaišinam svečią, nes negalime daryti degustacijų, negalime savo vyno parduoti, nes įstatymai draudžia. Važinėjam pas seimūnus bandydami išsikovoti teisę prekiauti vynu, nes dabar prekybos teises pasisavinę tik monopolininkai", - sakė abu.

Česlovas yra Lietuvos vyndarių asociacijos tarybos narys, iškovojo kulinarinio paveldo fondo sertifikatą, patvirtinantį, kad sodyboje vynas gaminamas pagal tradicines technologijas ir iš tradicinių žaliavų, bet parduoti savo produkcijos - negali. Nors jo vyną skanavo ir gyrė kone visi seimūnai. Kaip sakoma, batsiuvys be batų...

"Česlovas naktimis nemiega, budi ir klausosi, kaip stiklo induose burbuliuoja vynas. Keliasi prie jo kaip mama prie savo vaikelio", - įsiterpia ponia Tatjana.

Jiedu nusiveda mus į rūsį ir pasakoja apie vyno rūgimo ypatumus, kokioje temperatūroje reikia laikyti, kad butelis būtinai turi gulėti, idant kamštis neišdžiūtų. Aiškina, kad parduotuvėje buteliai stovi stati, nes jų turinys nėra natūralios fermentacijos.

Tik atsisveikinant šeimininkai prasitarė, jog abu jie jau daugelį metų šoka folkloro ansamblyje ne tik senuosius baltų šokius, bet ir sirtakį.

Ant ribos

"Visą gyvenimą mokytojavau, pradėjau mokyti pradinukus Inkakliuose, Stemplėse", - sakė Genovaitė Marijona Vyšniauskienė, dirbusi 39 metus.

Moteris pasakojo sutikusi tik labai malonius, mandagius, gerus vaikus, kurie nuo pirmų klasių svajojo užaugę būti kiaulių šėrėjomis ir traktorininkais. Tik vienas jos mokinys tapo kunigu. Jos sūnus, beje, irgi mokytojas.

"Mano gyvenime svarbiausi dalykai yra malda ir dainavimas", - sakė moteris, prieš kelis dešimtmečius su vyru, irgi mokytoju, suvalkiečiu iš Kybartų, įsikūrusi Žagatpurviuose, buvusios pasienio muitinės pastate.

"Man visais laikais pasisekė sutikti tik gerus žmones", - sakė Genovaitė Marijona Vyšniauskienė.

"Tarybiniais metais buvau kolūkio moterų tarybos narė. Ne tik rengėme įvairiausias šventes su gausiai naminėmis gėrybėmis nuklotais stalais, bet ir eidavome per trobas švarą tikrindami. Net liaudies teismus sukviesdavome girtuokliams vyrams, kurie prieš savo žmonas ranką keldavo. Aš manau, kad buvo moteriškių, į kurių likimą įsikišusi moterų taryba išvadavo nuo negerų įpročių, pakeitė požiūrį į save ir savo galimybes", - sakė ponia mokytoja.

Kai lankėmės, ponia Genovaitė Marijona sveiko po galvos operacijos, tačiau buvo pasipuošusi, pasidariusi šukuoseną, lyg garbingų svečių lauktų.

Moteris pasakojo sekmadieniais į Švėkšnos bažnyčią nueinanti. Švėkšnoje ji laukiama daugelyje šeimų - prieš 60 metų ji buvo klasės seniūnė, tad jos bendraamžių pagarba ir pasitikėjimas liko, koks buvęs.

"Su klasės draugais kas penketą metų rengiame susitikimus. Iš 24, kurie, įsivaizduokit, visi buvo mokytojai, aštuoni jau mirę, ir mirė vienas po kito. Kaip antai garsus dainininkas Juozas Vaitkus, išėjęs tik tada, kai paskutinį kartą susitikus visiems atvežė savo bičių medaus, kad saldesnis būtų gyvenimas", - su nostalgija pasakoja moteris.

Paklausta, ar žino savo dabartinių namų istoriją, prisiminė, kad ties jais buvo pasienio zona, kurios riba, du stulpai, žymėjo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos ribą. Prisimena, kaip žmonės per sieną ėjo iš Mažosios Lietuvos parsinešti anodijos (toks svaiginamas eteris, kurio pylė į cukraus šaukštą), kiaušinių, ančių, žąsų, lašinių. Daugiau paklausinėti pasiūlė jos klasės draugo istoriko ir kraštotyrininko Petro Čeliausko.

Autonomijos ypatybės

Švėkšnoje gyvenantis šviesuolis P. Čeliauskas iš tiesų plačiau nušvietė nepaprastas Žagatpurvių istorijos aplinkybes.

"Klaipėdos kraštą 1923 metais prijungus prie Lietuvos jis turėjo autonomiją ir savo seimelį, vyriausybę - direktoriją. Jie nuošalesnėje vietoje, Žagatpurviuose, įsteigė ir tuos moterų pataisos namus, daugiau tokių Lietuvoje nebuvo. Tie namai buvo aptverti spygliuota aukšta viela. Manau, į pataisos namus patekdavo daugiausia miestietės moterys, nuteistos teismo.

Buvau mažas vaikas, man teko juos pravažiuoti, nes mano tėvas veždavo parduoti bekonus už Saugų, į Kukorus. Vieną dieną per savaitę juos supirkdavo. Kartą su tėvu privažiavome prie Žagatpurvių sienos, kelio pakraštyje buvo išsirikiavusi didžiulė virtinė vežimų - laukėme, kol iš Klaipėdos atvažiuos veterinaras apžiūrėti kiaulių. Krito atmintin, kad veterinaras pabrėžtinai kalbėjo tik vokiškai. 1933 metais, kai į valdžią atėjo Hitleris, Žagatpurviuose buvo dvi slaptos ginkluotos hitlerininkų organizacijos, terorizavusios vietos lietuvius", - pasakojo P. Čeliauskas. 

Ivona ŽIEMYTĖ