Kaip sakė pagrindinis ugnies kurstytojas, garsiųjų žygių žemaitukais dalyvis Vaidotas Digaitis, ugnis ant Šatrijos atgimė neatsitiktinai. Tai žemaičiams ypatingas piliakalnis, niekada nepaimtas kryžiuočių.
Nakties rymojimas užburia
Ant Šatrijos praėjusį rugsėjį uždegta, vėliau į nuošalesnį Raudonkalnį, tačiau priklausantį tai pačiai kalvų grupei, perkelta amžinoji ugnis dega iki šiol. Savo krašto paveldą puoselėjantis V. Digaitis ir jo bendraminčiai, pasibalnoję žemaitukus, iki Juodosios jūros nujojo dar 2010 metais, o 2011-aisiais – Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto keliu iki Krokuvos.
Dar kitais metais vienas apjojo Baltijos jūrą. Išgarsinęs unikalią, vienintelę lietuvišką karo žirgų veislę Vaidotas, žemaitis iš Laukuvos (Šilalės rajono), dabar kursto Šatrijos ugnį. Ši misija – ne mažiau svarbi.
Suprantama, jis vienas nuolat prie ugnies sėdėti negalėtų, todėl čia kviečiami visi, kurie nori dieną, pusdienį ar naktį atvažiuoti, ugnelę pakurstyti, žvaigždes virš Šatrijos paskaičiuoti. Feisbuke įkurtas bendruomenės „Šatrijos ugnis“ puslapis skelbia, kad prie budėtojų gali prisidėti visi, saugantys savo širdyje protėvių šviesą.
„Ši vieta nepaprasta, gaubiama ypatingos auros. Su ja susiduria kiekvienas, praleidęs naktį prie didingo kalno. Nakties rymojimai tokie įspūdingi, kad žmogus, vienąkart atvažiavęs, atvyksta ir dažniau. Šatrija pasiima visus, kurie čia bent kartą pabūna“, – kalbėjo V. Digaitis.
Svajonę išpildė kiti
Paklausus, kaip ši graži tradicija atsirado, V. Digaitis papasakojo, kad prieš dvejus metus lankėsi pas tautodailininką, baltų tikėjimo bendruomenės „Šatrijos Romuva“ seniūną Adolfą Gedvilą.
Šis savo sodyboje Ryškėnuose, netoli Telšių, amžinąją ugnį su žmona Magdalena kurstė jau 23 metus. 1994-aisiais ji pirmiausia buvo uždegta ant Šatrijos ir parnešta į tautodailininko namus.
Adolfas kasmet trečią liepos šeštadienį organizuodavo ugnies pagerbimo apeigas ant Šatrijos. Iškilmingų eitynių dalyviai nunešdavo ją ant kalno, o paskui vėl parlydėdavo į Gedvilų namus, kurie jau buvo tapę šventu deivės Gabijos alku.
„Kad ugnis degtų ant Šatrijos, Adolfas tik svajojo. Nes abejojo, ar atsirastų tiek savanorių, kurie pasikeisdami ją ten kurstytų. Praėjusį rugsėjį A. Gedvilas mirė. Mes, būrelis žmonių, palaidoję jį rugsėjo 12 dieną, užsukome ant Šatrijos ir Adolfo atminimui, jo svajonei uždegėme ugnį, – prisiminė V. Digaitis. – Kalbėjusieji pareiškė norą, kad ta ugnis neužgestų.
Taip ir dega iki šiol. Iš pradžių Varnių regioninis parkas leidimą išdavė 40 dienų. Pasibaigus šiam terminui aukuras buvo perkeltas ant gretimo Raudonkalnio. Čia dar geriau, ramiau. Ant Šatrijos per daug turistų.“ V. Digaičio žodžiais, iš paliktų nuorūkų matyti, kad kalnas ne visiems yra šventas.
Bendromis jėgomis
Kaip žinoma iš istorijos, amžinoji ugnis ant Šatrijos degė šimtmečius. Pakrikštijus Žemaitiją ji buvo užgesinta. Trejais metais vėliau nustojo rusenti ir Birutės kalne.
„Dabar A. Gedvilo atkurta ugnis mūsų bendromis jėgomis vėl kurstoma, – pabrėžė Vaidotas. – Ne vienas, praleidęs čia naktį, sakė dar niekada nebuvo patyręs tokių gerų jausmų, pajautęs, kaip ateina saulėtekis. Kai kurie, kurstę keliese, jau pareiškė norą atvykti ir vienumoje pasėdėti naktį prie ugnies.“
Vaidoto manymu, toks romantiškas rymojimas prie ugnies, šalia didingosios Šatrijos, yra ir savita meditacija: išsivalo mintys, pajauti Žemaitijos jėgą, bendrumo jausmą. Juk taip gera bendromis pastangomis palaikyti gražią idėją. Feisbuke jau yra užsiregistravę apie 360 bendraminčių, norinčių atvykti pakurstyti ugnies.
„Kiekvieną metų dieną – po žmogų, – skaičiavo V. Digaitis. – Yra ir branduolys ugnies puoselėtojų, kurie gali bet kada atvažiuoti ir perimti budėjimą, jei niekas neatvyksta iš kitur.“ Vaidotui nuo Laukuvos iki Šatrijos – 40 kilometrų. Jį bene dažniausiai čia galima sutikti. Iš viso Šatrijos ugnį jau yra kurstę apie 70 žmonių. Kai kurie atvyko net iš Latvijos ir Baltarusijos.
Kas tie žmonės, kuriuos iš visos Lietuvos traukia Šatrijos ugnis? „Matyt, jie turi viduje protėvių dvasią, – svarstė V. Digaitis. – Matyt, neabejingi Šatrijai, ugniai. Kai tokie paskambina registruotis, greitai perprantu. O tie, kuriems atrodo, kad čia kvailystės, kad geriau prie televizoriaus sėdėti, net neskambina.“
„Šatrijos ugnies“ feisbuko puslapyje cituojamas Vydūnas: „Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika, skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė buvo ir bus suvokiama kaip Ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą.“ Tokį minčių apsivalymą sako patiriantys naktį vienumoje prie ugnies praleidę jos kurstytojai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą