Žmogus, kolekcionuojantis viską

Pono Henriko kolekcijoje yra apie 70 rūšių eksponatų - nuo brangakmeniais inkrustuotos monetos, drožtukų, prekių maišelių, žvakių, plastiko kortelių, kelioninio cukraus, kaklaraiščių iki stručio kiaušinio.

ANGELAI. Trimituojantys, šokantys, grojantys, šviečiantys angelai iš buvusios vaikų gydytojos ponios Genovaitės kolekcijos primena jos išgydytų pacientų minią. Mieliausi tie, kuriuos padovanojo anūkai, kiti atskrido iš įvairių pasaulio šalių.

"Kai mokiniams atostogos, ateina visa klasė į mano kambarėlį, viską čiupinėja. Iš užsienio giminės pas ką nors atvažiuoja - veda pas mane", - sakė buvęs zootechnikos inžinierius, į pamarį atvykęs iš Kauno.

Dar prieš karą, septintajam gimtadieniui iš tėvo gavęs mažytį albumą su smetoniškais pašto ženklais, ir dabar jį tebesaugo. Fašistinei armijai okupavus Laikinąją sostinę, vokiečiai turėjo pašto ženklų krautuvėlę, o vaizduojama juose buvo karo technika: lėktuvai, tankai. Paskui pradėjo rinkti knygas: rečiausi egzemplioriai - Mikaldos pranašystės, stačiatikių senoviniu raštu parašytas šventraštis, ir keli karvedžio Budiono apie žirgus parašyti tomai.

"Turiu pažįstamą ornitologą Ventės Rage, kai žieduoja paukščius, vis dovanoja man plunksnų. Kai buvau jaunesnis, prisigaudydavau drugių, miške vabalų prisirinkdavau. Antai kurklys - jo beveik neįmanoma sunaikinti, o jis sode paėda medžių šaknis. Apskritai čia nedaug kas pirkta; visa Šilutė mane pažįsta ir neša daiktus. Šią pilną rašiklių dėžę praėjusią savaitę gavau", - džiaugėsi vyras.

Kvepalai "suvedžiojo" moteris

Kiekvienas eksponatas turi ne tik savo istoriją, kolekcininkas aprašo, iš kur jie atsirado, kokia jų kilmė, kas juos sukūrė. Henrikas renka straipsnius ir apie kitus kolekcininkus: gydytoją, renkančią daktarų statulėles, net su jų apžiūrinėjamais apsinuoginusiais pacientais, apie renkančiuosius stiklo rutulius, kuriuose "sninga", kibirėlius šampanui ar surūdijusias voneles, ar suvenyrinius klozetus, iš kurių dėl pokšto svečiams valgyti paduoda.

Brangiausi žmogui vis dėlto yra rašikliai, kiekvienas iš 1 350 vienetų yra aprašytas. Kaip atsirado pieštukai, jų rūšys? Anglų piemenys XVII šimtmečio pabaigoje, ganydami avis, laukuose atrado spalvinančią medžiagą - grafitą. O paskui pradėjo presuoti ir iš jų daryti pieštukus: iš pradžių apvyniodavo popieriumi, įkišdavo į skeltą pagaliuką ir virvelėmis aprišdavo. Tai buvo išskirtinė britų nacionalinė nuosavybė: jei kas parduodavo grafitą išvežti į kitą šalį, jo laukė mirties bausmė. O tokį pieštuką, kokie yra dabar, išrado prancūzas Kontjė. Trintuką iš kaučiuko ir augalinio aliejaus turinčių augalų, ir metalinę plunksną išrado prancūzai.

"Kvepalų buteliukus rinkti paskatino moterys. Čia atėjusios sakydavo neturinčios į ką žiūrėti. Beje, kvepalus su spirito pagrindu karalienės užsakymu sukūrė vengrai 1783 metais, iki tol buvo tik kvepiančios medžiagos", - sakė pokalbininkas, renkantis ir kulinarinius receptus. Beje, jis puikiai gamina.

Apie smėlį iš įvairių pasaulio vandenynų, jūrų pakrančių, net juodą kaip anglis, H. Bundorfas irgi žino istorijų. Susidomėjo nuo tada, kai išgirdo apie rusų chemiką, surinkusį smėlį iš viso pasaulio žemynų. Kai iš Vidurinės Azijos į Maskvą atvyko traukinys, krovėjai pamatė, jog vietoje cukraus vagonai pripilti smėlio. Tarpinėje stotyje kažkas juos iškraustė. Chemikas atliko tyrimus, nurodė vietą, kur buvo smėlis, ir vagys buvo sugauti.

Pinigai, kurių neįkainosi

"Viską rinkčiau, man viskas įdomu, tik kad būtų kur dėti. Aš Šilutėje gyvenu 50 metų, mane visi pažįsta. Net žmonos buvę kolegos rašiklius tempia iš vaistinių, ligoninių", - sakė šeimininkas, rodydamas pieštukinę - Leniną. Dabar į namus "ateina" ir švyturiai, po to, kai susipažino su pasaulio švyturius fotografuojančiu palangiškiu.

"Anksčiau žmonės rinko pašto ženklus. Jie buvo pigūs, jų buvo galima parsiųsti. Buvau filatelininkų būrelio pirmininkas, su bendraminčiais rinkdavomės Leningrade, Rygoje. Dabar žmonės kaupia brangius paveikslus, auksą, automobilius, katerius", - teigė Henrikas.

Parodė jubiliejinių pinigėlių rinkinį; nuo 1961 metų ant monetų dėdavo kosmonautų, rašytojų veidus. Sunku buvo surinkti, nes rajone tokių monetų buvo vos 8, bet jis turėjo bankuose dirbančių pažįstamų. Stengiasi surinkti iš visų valstybių bent po vieną monetą. Keisčiausia - išleista Kanadoje, su Anglijos karalienės galva vienoje monetos pusėje, kitoje - su Svarovskio kristalu ir brangakmeniais; tokios dar niekur pasaulyje nėra matęs. Turi jis ir šiems metams australų išleistą monetą su raudonu drakonu.

Pateko tarp žinomiausių kraštiečių

Henriko "akmenynas" žadina vaizduotę. Sacharos rožė - taip vadinasi į gėlę panašus akmuo iš Afrikos, vienuolis parvežė akmenį iš Tibeto, įkopęs į kalną. Nežinodamas neįtartum, kad žvilgus juodas luitas - Vladivostoko ugnikalnio lava, krintanti tiesiai į vandenį ir pasidaranti it stiklas. Dalelė Cheopso piramidės - iš anksčiau, kai žmonės galėdavo ją po gabalėlį laupyti. Seniausias yra Juros periodo akmuo, 130 milijonų metų senumo, kurį prieš šimtą metų rado archeologai Akmenės rajone prie upės, tad jis apkibęs kriauklytėmis.

Yra ir svaigiųjų gėrimų butelių; įdomu, jog vokietis Engelmanas gamino keraminius alaus butelius su šampano kamščiu. Kitame kambario gale - prakartėlės ir Nukryžiuotieji.

NEUŽTEKTŲ savaitės kiekvieną egzempliorių apžiūrėti, o jei dar jų istoriją norėtum išgirsti - tai ir dvylikos mėnesių reikėtų.

H. Bundorfas turi surinkęs šūsnis tarybinių žurnalų ir laikraščių, Sąjūdžio spaudos. Seniausi laikraščiai - 1911 metų "Kaimynas" ir "Nauja lietuvninkų ceitunga", spausdinti Tilžėje.

Vyras saugo leidinį apie žinomus Šilutės žmones. Apie patį H. Bundorfą parašyta, jog buvo išradėjas, naujų technologijų taikytojas gyvulininkystėje.

"Lietuvoje dirbtinis gyvulių sėklinimas nuo manęs prasidėjo, ir mechaninis melžimas, ir palaidas galvijų laikymas. 120 karvių, pačios paėdusios, į tvartą ateidavo. Aš net buvau kviečiamas paskaitų skaityti į Maskvą akademikams. Komunistų partijos sekretorius Antanas Sniečkus mūsų Piktupėnų kolūkį visai šaliai pavyzdžiu kėlė", - sakė pokalbininkas.

Jis sakė, jog kuo didesnis miestas, tuo daugiau jame "žulikų" gyvena; Šilutėje gyventi gera, graži aplinka - iš vienos pusės Šyšos upė, iš kitos - miškas, o ir žmonės iki gyvo kaulo pažįstami. Nesunku susibičiuliauti su Henriku, nes jis net žmonai pikto žodžio nėra pasakęs, o ji - jam. Susipažino juodu ekskursijoje po Vidurinę Aziją, juokavo, kad mėnesį važinėjo vienoje kupė, ir sakė: "Kuo labiau sensti, tuo labiau auga, stiprėja jausmai. Sutampa pomėgiai ir poreikiai."

Čia kalba pakrypsta apie vilkus, apie kuriuos renka literatūrą, paveikslus ir žvėrių statulėles: "Pasirodo, vilkas - laimę nešantis gyvūnas ir vedybinio gyvenimo simbolis. Ir iš tikrųjų jie porą sudaro visam gyvenimui, ir po vieno kurio žūties lieka vienišiai..."