Ir Pekine, ir Londone L.Grinčikaitė pateko į pusfinalį. Kol kas olimpinėse žaidynėse tai yra galimybių riba, nes tarp sprinterių karaliauja ne europietės. „Su genais nepakovosi“, - po pusfinalio sakė Lina. Galutinėje įskaitoje ji užėmė 17-ą vietą.
Pekine lengvaatletė L.Grinčikaitė buvo 14-a, tačiau jos rezultatas Londone - daug geresnis. Ketvirtfinalyje 25 metų sportininkė nubėgo nuotolį per 11,19 sek. ir pagerino Lietuvos rekordą.
Šiuo metu Lina jau yra Lietuvoje. Su „Sporto žmonėmis“ ji kalbėjosi dar Londone, kitą dieną po savo pasirodymo pusfinalyje.
Skirtingi įspūdžiai
- Dalyvavote dvejose olimpinėse žaidynėse ir abejose pasiekėte pusfinalį, o finalas, kaip pati pripažinote, - kol kas nerealus tikslas. Kadangi uždavinius vis įvykdote, olimpinės žaidynės jums turbūt yra tikra šventė? - „Sporto žmonės“ paklausė L.Grinčikaitės.
- Tikrai galima taip sakyti. Pripažinkime, kad finalas yra dar nepasiekiama riba. Mano tikslas buvo bėgti pusfinalyje ir aš manau, kad savo tikslą 100 proc. įvykdžiau.
- Dabar galite tiesiog džiaugtis gyvenimu?
- Taip, nes sezonas buvo tikrai įtemptas. Vyko ir Europos čempionatas, ir olimpinės žaidynės, buvo sunki atranka. Čia buvo paskutinės varžybos. Dabar turėsiu atostogas, jos truks iki rugsėjo.
- Šios dvejos olimpinės žaidynės jums atrodė visiškai panašios ar kuo nors skyrėsi?
- Jos buvo skirtingos. Pirmosiose buvo noro apsižiūrėti, nedrąsumo. Norėjau tiesiog į jas patekti. Antrosios šiek tiek įpareigojo. Lygis buvo gana aukštas, net, sakyčiau, dvigubai aukštesnis nei Pekine. Norint patekti į pusfinalį, reikėjo stipriai gerinti asmeninį rekordą. Pekine užteko nubėgti per 11,30 sek., kad patekčiau į šešioliktuką. Todėl žaidynės skiriasi lygiu, varžovių stiprumu ir atsakomybe.
- O kalbant ne apie sportinę pusę?
- Man labiau patiko Pekine. Kalbėjau su kolegomis, kurie ten buvo, jiems irgi labiau patiko Pekinas. Ten buvo daugiau technologijų, didesnis pats kaimelis, daugiau įvairovės. Čia viskas padaryta kompaktiškai, viskas labai arti, vietoje. Galbūt tuo ir skiriasi, kad čia viskas yra paprasčiau, o ten buvo didesnė įvairovė. Man didesnį įspūdį padarė Pekinas, nors galbūt ir dėl to, kad tai buvo pirmosios mano žaidynės.
Pradžioje - tik sportas
- Per žaidynes nuolat kalbama apie olimpinę dvasią. Jūs ją čia jaučiate?
- Prisipažinsiu, kad ne. Galvojau, kad man vienai taip, bet ir kiti sakė - nėra tos dvasios, nėra vienos vietos, kur galėtume visi kartu susirinkti, žiūrėti varžybas ir vieni kitus palaikyti. Pekine taip buvo. Čia visi labiau atskirai. Nėra tokios komandos dvasios, kokios galbūt tikėjomės.
- Negi tai yra tiesiog aukšto rango varžybos ir tiek?
- Ne, tu žinai, kad dalyvauji olimpinėse žaidynėse. Matai tai pagal žmones, stadioną. Tos emocijos galbūt ateina dabar, nes kol ruošiesi startui, to nejauti. Vis tiek yra atsakomybė, psichologinis pasiruošimas. O dabar, baigus startuoti, galbūt ir pradėsiu jausti olimpinę dvasią.
- Taigi nebūdavo taip, kad skubėtumėte pasižiūrėti ar nufotografuoti olimpinės ugnies?
- Ne. Dabar aš jau galiu pastebėti: o, čia yra ir to, ir ano. Pradžioje nemačiau nieko. Važiuoji į stadioną, pavalgai, pamiegi. O šiandien teko ir nuvažiuoti į miestą, apsižiūrėti.
Ne tik genai
- Kas jus labiau nudžiugino - patekimas į pusfinalį ar Lietuvos rekordas?
- Be abejo, mane labiau nudžiugino patekimas į pusfinalį, nes rezultatas nėra toks svarbus. Svarbiausia pereiti į kitą etapą. Rezultatas gali būti ir prastesnis, jei tai padarai. Nes jei pasiektum rekordą ir niekur nepatektum, tas rekordas neturėtų esmės. Rekordo pagerinimo galima ir nelaukti ketverius metus, o olimpiadoje norisi pasiekti maksimumą.
- Gal jau pasiekėte savo galimybių ribą, ar tą rekordą dar galima pagerinti?
- Kai bėgau per 11,30 sek., galvojau, kad tai riba. Tačiau vis būdavo tai blogas oras, tai bėgdavau prieš vėją. Atrodydavo, kad jei būtų pavėjui, turėčiau bėgti greičiau. Šįkart buvo konkurencija, geras oras, vėjas. Rezultatas 11,19 sek. įrodė, kad tai nebuvo riba. Nė vieno žmogaus riba nėra nustatyta. Ir dabar buvo klaidelių, klupimas starte. Manau, kad rezervą dar turiu.
- Turite Europos čempionato bronzą, studentų universiados ir jaunimo čempionatų aukso medalius. Kaip pati sakėte, pasauliniu lygiu „su genais nepakovosi“. Tai ko tada siekti ateityje?
- Liko pasaulio čempionato medalio siekis. Be galo jo norisi, bet kol kas konkuruoti labai sunku. Gal ateityje, sugriežtinus dopingo kontrolę, kas nors pasikeis. Galbūt bus galimybė europietėms konkuruoti. Kaip matėme, finale nebuvo europiečių ir nebuvo baltųjų.
- Manote, kad vis dėlto lemia ne tik genai, bet ir kažkokie papildomi dalykai?
- Taip, papildomi dalykai. Akivaizdžiai matyti, kad jos dvigubai stipresnės.
Ažiotažo nesinori
- 100 metrų bėgimas yra prestižinė rungtis. Ar tokiame dideliame turnyre jaučiatės prestižinės kompanijos dalele?
- Ne. Olimpinėse žaidynėse visos sporto šakos yra svarbios. Visi čia yra profesionalai. Taip, 100 m yra viena prestižiškiausių rungčių, bet stengiuosi to neakcentuoti. Čia ir dalyvių skaičius labai didelis, pas mus startavo 91 sportininkė. Norint būti 30-uke, turi labai daug jų aplenkti. Tuo metu kai kuriose kitose sporto šakose dalyvauja gal 20-30 sportininkų. Žmonės sako: ai, kaip blogai, 30-a vieta. Tačiau kokią konkurenciją reikia atlaikyti! Jei aplenki daugiau nei pusę geriausių pasaulio sprinterių, tai yra didelis laimėjimas.
- Didžiosioms sprinto žvaigždėms, ypač vyrams, tenka ypač daug dėmesio. Ar jums nubyra kažkiek to dėmesio trupinėlių? Ir ar pati to dėmesio norite?
- Man jo nereikia. Tie pagrindiniai juodaodžiai sprinteriai galbūt mėgsta dėmesį ir reklamą. Jie pabrėžia save, pasidaro šou ir žmonėms tai patinka. Aš elgiuosi kukliau, ateinu siekti savo tikslų. Ažiotažo man nereikia.
Laikas ramybei
- Minėjote, kad labiau patiko Pekino žaidynės. O kalbant apie miestus? Londonas daugeliui lietuvių turbūt atrodytų artimesnis.
- Dar nespėjau gerai apžiūrėti Londono. Kai apžiūrėsiu, tada ir nuspręsiu. Tačiau Pekinas man be galo patiko. Teko ten būti tris kartus ir vis norisi grįžti. Yra kažkas, kas mane ten traukia.
- Teko skaityti, kad jūs labai mėgstate vaikščioti į parduotuves. Jei taip, tai šalia olimpinio kaimelio esantis milžiniškas prekybos centras turėtų jums būti didelis iššūkis?
- Gal čia ne apie mane taip rašė (Juokiasi). Viskas yra gerai. Jei yra galimybė, kodėl gi nenuėjus apsipirkti. Kartais to reikia, kad gerai jaustumeisi. Tačiau yra tam tikros ribos ir tikrai nėra priklausomybės. Neturiu kantrybės ilgai vaikščioti. Jei kas nors patinka, tai ir perku. Kartais net nesimatuoju, nes tai nervina. Man viskas turi būti greitai. Tame centre dar nebuvau, bet planuoju užeiti (Juokiasi).
- Galbūt olimpiniame kaimelyje susiradote naujų draugų, pažįstamų? Ar atskirų tautų sportininkai daugiausiai bendrauja tik tarpusavyje?
- Yra daugybė lengvaatlečių, su kuriais dalyvauju Europos ir pasaulio čempionatuose. Yra pažįstamų ir draugų ir iš kitų sporto šakų. Su kai kuriais susipažinau praėjusiose olimpinėse žaidynėse. Jie ateina, bendrauja, palaiko. Čia visi gana draugiški ir norintys bendrauti.
- Londone būsite prabuvusi savaitę. Ar per tiek laiko tokioje ypatingoje vietoje pasiilgote Lietuvos?
- Šiek tiek pasiilgau. Kol yra varžybos, emocijos, stresas, jaudulys, visi kiti dalykai yra šalutiniai. Po starto norisi ir čia pabūti, atsipalaiduoti, ką nors pamatyti. Bet manau, kad savaitės užtenka. O paskui norisi grįžti, pabėgti nuo viso šio šurmulio. Emociškai per sezoną pavargsti. Norisi ramybės, poilsio, pabūti su artimaisiais.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą