Ar mes patys kvaili?

Pirma, kvailo žmogaus apibūdinimas yra istoriškas, senų laikų išminčius dabar atrodytų keistokai ir toli gražu ne išmintingai.

[CITATA]

Antra, būtent toks griežtas reikalavimas pateikti definiciją yra neįmanomas jau dėl pačios žmogaus raidos: vaikas nelygus brandaus amžiaus asmeniui, o senolis - kūdikiui. Kas būdinga jaunystei, nepriimtina kitam amžiui. Žinoma, galiu pririnkti įvairių laikų sentencijų apie kvailybę bei jos apraiškas, tačiau nuo to nebus aiškiau.

Sunkiausia yra paaiškinti, kodėl aš taip mąstau, kokie metodai leidžia man teigti viena ar kita. Senokai žinoma, kad kvailiai yra lengvo pasipelnymo ar net valdymo šaltinis. Jei visi būtų protingi, vargu ar būtų įmanoma reklama, kai pirkėjams siūlomos nuolaidos nuo padidintų kainų. Vargu ar būtų perkami vaistai ar net gydymas iš homeopatų, kai oficialiai ši teorija atmesta. Vargu ar kas rinktų politikus, kurie vis žada ir nieko nedaro, nes rinkėjai tai labai greitai pamiršta. Gal ir nereikia atsisakyti tos žmonių kategorijos?

Iš istorijos geriausiai žinoma Erazmo Roterdamiečio (1469–1536) knyga – filosofinė satyra „Pagiriamasis žodis kvailybei“, sukurta 1509 metais paskatinus Tomui Morui. Nesiimsiu atpasakoti jos turinio, tik pacituosiu:” Žmonių visuomenėje visur pilna kvailumo, viskas daroma kvailių ir kvailių labui. Jei kas panorėtų vienas sukilti prieš visus, tai patarčiau jam pasekti Timono pavyzdžiu: bėgti kur nors į dykumą ir ten, vienatvėje, gėrėtis savo išmintim.“ Priešpastatymas akivaizdus – yra viena labai didelė grupė visoje bendruomenėje ir nedidelė mažuma, kuri atstovauja tiesą bei neiškreiptas vertybes.“

Keista, bet laikai keičiasi, o kai kas - ne. Kaip pastebi mane nustebinęs užsienio autorius (Nikolas de Warrenas), kvailumas įdomus tuo, kad yra begalinis, ko gero neįmanoma aprašyti visų įmanomų kvailumo raiškos formų. O gal ir nereikia? Tiesa, pirma reikia skirti nežinojimą nuo kvailumo. Jis lengvai taisomas mokymu. Vaikai ir kiti protaujantys žmonės nuo savo asmeninės patirties pereina prie mokslo. Todėl jam (mokslui) tenka nuolatos atskleisti nežinojimo variantus, pateikiant tinkamas tam atvejui tiesas. Sakykim, „ekstrasensų mūšis“, skirtas menkų žinių sluoksnio žiūrovams, neturi nieko bendra su tiesa, tai tik spektaklis, už kurį mokami pinigai, kartais visai nemenki. Arba ta pati homeopatija, kuri kainuoja žmonijai ne vieną milijardą dolerių per metus.

ES homeopatijos pramonės apimtis 2015 metais pasiekė 1 mlrd. eurų ir kasmet augo po 6 procentus. Kai kuriose valstybėse homeopatiniai vaistai sudaro labai reikšmingą visų perkamų vaistų. Pavyzdžiui, homeopatinius produktus Prancūzijoje, Vokietijoje ir Austrijoje perka iki 13 proc. gyventojų. Tą patį galima pasakyti ir apie JAV – 2015 m. šioje šalyje homeopatijos rinka buvo verta 3 mlrd. JAV dolerių. Lietuva – ne išimtis. Štai vienas atvejis: „Mokamų paslaugų kaina -  Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo konsultacija 64.00 Eur“.

Specialistai nevynioja į vatą, sako tiesiai: “Homeopatija patraukli medicininių žinių stokojantiems žmonėms, tačiau sąmoningumas didėja, ir suvokiama, kad tai nėra veiksminga, LRT RADIJUI sakė šeimos gydytoja Emilija Trumpaitė.“   

Mokslininkų nuomonė vieninga: štai Europos Sąjungos šalių akademijų mokslo konsultacinė taryba EASAC – organizacija, atstovaujanti 29 Europos nacionalinėms ir tarptautinėms mokslo akademijoms 12 puslapių pareiškime, kuriame  apžvelgti esminiai moksliniai tyrimai, parodo, kad homeopatija yra moksliškai nepagrįsta ir pacientams nesuteikia nieko, išskyrus placebo efektą. Taip pat EASAC pažymėjo, kad homeopatiniai vaistai gali būti pavojingi, nes dėl jų vartojimo pacientai gali delsti, kuomet jiems reikalinga tikra medicininė pagalba, be to, kai homeopatija neduoda lauktų rezultatų, ji mažina pacientų pasitikėjimą medikų bendruomene.

Ar galime tai vadinti kvailyste? Lygiai taip pat, kaip raganų medžioklę Europoje viduramžiais. O juk ji buvo pagrįsta vadinamaisiais traktatais ir valdžios politika.

Kaip pastebi vienas publicistas, “Mes įžengėme į kvailių erą. Įžengėme į ją ne todėl, kad kvailių – daug ir, deja, daugėja. Įžengėme į ją todėl, kad pradėjome pasitikėti kvailiais ir sulyginome visas nuomones. Mes manome, kad Penktadienis gali auklėti Robinzoną Kruzą.“ 

Reiktų pripažinti, kad jis buvo, yra ir liks teisus. Mąstant tenka ieškoti priežasčių. Galiu kai kur nesutikti su šiuo publicistu, bet jis tvirtina, kad „Daug kas tapatina demokratiją su lygybe. Nesuvokdami ar nenorėdami pripažinti, kad demokratijos įteisinta lygybė yra politinė, o ne intelektinė. Ar studento ir dėstytojo nuomonės yra lygios? Ar gydytojo ir paciento nuomonės yra lygios? Ar žymaus mokslininko, rašytojo, publicisto ir masių išmanymas yra vienodas? Ar moksliniai išradimai, išvados, meno kūriniai atsiranda balsuojant? Ne. Bet, deja, mūsų dienomis šito „ne“ niekas nebenori girdėti.“

Apibendrinant  belieka pabrėžti, kad kvailu būna ne tik pavienis žmogus, bet ir pati bendruomenė. Naudodama senas klišes ar išsikeldama klaidingus tikslus ji kloja sau kelią į griūtį. Pagarba kvailai nuomonei išugdo akiplėšiškumą ir didina agresiją. Senolio ir jaunuolio sulyginimas visuomenėje neveda tos visuomenės pirmyn.

Kova už teises, kai pamirštos pareigos – klaidingas kelias. Tai gali patvirtinti ne tik I. Kantas, bet kiekvienas etikos specialistas. Visuomenėje visuomet randasi žaizdos, neigiami reiškiniai, tačiau jų neįvardijus problemomis, neigiamais dalykais, jų neįmanoma išoperuoti. O votys nuodija visą organizmą.

Kvailys dažniausia kartoja senus ir netinkamus sprendimus, tikėdamasis naujo rezultato. Pasaulis pasikeitė, o jis... Pavienį dar galima nesunkiai atpažinti: jis kartoja klišėmis virtusias svetimas mintis, dažniausiai neturi humoro jausmo, nepripažįsta ironijos savo paties atžvilgiu. O iš informacijos pasirenka tą, kuri arba graži, arba patogi. Tiesos jo nedomina, nes vargina - mat reikia galvoti.

O kokius požymius turi kvaila visuomenė?