Ar moteris turi teisę trumpinti pavardę?

Grupė mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjų įsitikinę, jog moterys,  pasirinkusios pavardę be -ienė, niokoja ir išduoda lietuvių kalbą. Todėl Seimas laišku raginamas skubiai atšaukti nutarimą, leidusį moterims pasirinkti, kokią pavardę rašyti dokumentuose.

Tarp keliolikos šį laišką pasirašiusių žmonių - poetas Justinas Marcinkevičius, buvęs švietimo ir mokslo ministras akademikas Zigmas Zinkevičius, lituanistai: profesoriai Arnoldas Piročkinas ir Aldona Paulauskienė, docentas Aldonas Pupkis, humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva, etnologė Gražina Kadžytė.

"Tiktai amoraliai, negarbingai gyvenančios moterys paniekinamai vadinamos pravardėmis be šių priesagų“, - rašoma laiške.

Jame tikinama, kad priesagos yra unikali ir tobula pavardžių darybos sistema. Toms moterims, kurios nori nuslėpti šeiminę padėtį, laiško autoriai siūlo pasilikti mergautinę pavardę.

Ar moteris turi teisę trumpinti pavardę?

Žmogaus galimybė rinktis - svarbiausia

Irena BALIULĖ, Šiaulių universiteto docentė, daktarė:

- Prieš penkerius metus, priėmus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimą, leidusį moterims pasirinkti, kokią pavardę rašyti dokumentuose, niekas nepuolė urmu keistis pavardžių. O tie, kurie keitė, keitė pamatuotai, turėdami savų argumentų.

Mano nuomone, svarbiausias dalykas yra žmogaus galimybė rinktis. Be to, tai demokratinės valstybės požymis.

Jeigu kalbame apie tradicijas ir lyčių lygybę, nevedę vyrai taip pat turėtų vadintis kitaip. Pavyzdžiui, kaimuose yra sena tradicija nevedusius vyrus vadinti Paulauskiokas, Balčiūniokas.

Visada buvo ir bus moterų, kurios laiko garbe turėti vyro pavardę. Tuo tarpu teiginys, kad pasirinkta pavardės forma neva atskleidžia moters dorą ar amoralumą — visiškas absurdas. Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje net gėda apie tai kalbėti.

Esu filologė. Nusprendusi keisti pavardę, iš savo kolegų kalbininkų nepajutau jokio priešiškumo ar nesupratimo. Atvirkščiai, jie vieni iš pirmųjų absoliučiai tam pritarė. Gal iš pradžių šiek tiek abejojo mama, bet kai išaiškinau, kad grįžtu prie tikrosios tėvo pavardės, ir ji pritarė mano pasirinkimui.

Tradicijas reikia gerbti

Vigmantas BUTKUS, Šiaulių universiteto docentas, daktaras:

- Esu už lietuvių kalbos tradicijų saugojimą ir puoselėjimą. Šiais laikais viskas per lengvai griaunama, nelieka pastovių orientyrų.

Kita vertus, nemanau, kad pavardės trumpinimas yra pasaulio pabaiga. Jeigu žmogus to nori, jis gali laisva valia rinktis pavardės formą su priesaga ar be jos.

Pas mus precedentų būta ir anksčiau. Pavyzdžiui, kas yra Salomėja Nėris? Nei Nerytė, nei Nerienė, o Nėris - toks yra talentingos asmenybės pasirinktas pseudonimas.

Moterų, kurios naujoviškai trumpintų pavardes, kol kas nėra daug, bet gali būti, jog šie procesai spartės. Mano nuomone, tam įtakos turi ne vien tiktai nenoras atskleisti savo šeiminę padėtį, bet ir didėjanti emigracija į užsienį. Taikomasi prie užsieniečių, kuriems lietuviškas pavardes gana sudėtinga ištarti.

Pavyzdžiui, Latvijoje ar Lenkijoje, kitose šalyse sumanęs pasikeisti pavardės formą, žmogus tiesiog apsijuoktų. Nacionalinis išdidumas neleidžia laužyti savo kalbos tradicijų vien tam, kad, pavyzdžiui, amerikiečiui nereikėtų laužyti liežuvio. Deja, mūsų žmogus susitrumpins ir vardą, ir pavardę, kad tik ponulis lengviau ištartų, kad pinigėlių būtų daugiau, karjera geresnė... Šiaip ar taip buvome paskutinieji Europos baudžiauninkai, atsiskleidžia mūsų kultūros, mentaliteto reikalai.

Moterų pavardžių priesagos neturėtų būti traktuojamos kaip jų atžvilgiu taikoma diskriminacija, tiesiog tokia yra kalbos tradicija.

"Šiaulių kraštas"