Kaip skelbia ‚‘‘Respublikos‘‘ laikraštis, jog praėjo daugiau nei savaitė, kai atsistatydino iš savo pareigų svarbiausio ir vienintelio Lietuvoje literatūros žurnalo‚ ‘‘Metai‘‘ vyriausiasis redaktorius Danielius Mušinskas. Kas keisčiausia, kaip pažymi dienraštis, jog šio įvykio nepranešė nei televizijos kanalai, nei dienraščiai, bet minėto laikraščio žurnalistė suskubo pasikalbėti su jau buvusiu redaktoriumi, pastebėdama jojo nusivylimą pačiais rašytojais, kurie, atseit, tarsi įsirausę į tylios pozicijos apkasus ir gyvena savo įsivaizduojamame pasaulyje. Rašytojų‚ ‘‘Metų‘‘ žurnalas yra matomas ir skaitomas mūsų Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje, keli šio žurnalo egzemplioriai patenka ir į kaimo bibliotekas. Kokie skaitytojai skaito pačius naujausius rašytojų kūrinius? Galima tik paspėlioti. Kiek tenka vartyti ir skaityti periodinę spaudą, tai sutiksi vieną kitą rašytoją, nagrinėjantį svarbius ir galbūt opius plačiosios visuomenės klausimus. Ir gali pagalvoti, kad tikrai rašytojai profesionalai gyvena atskirą nuo žmonių gyvenimą. Vis tik interviu su buvusiu žurnalo redaktoriumi pateiktas straipsnio pavadinimas ‚‘‘Nelaimė yra gyventi valinskų laikais‘‘, nepaprastai sudomins ne vieną literatą, bet ir atsitiktinį skaitytoją ir tuos pačius rašytojus.
Na, Valinsko pristatyti jau niekam nereikia,- jis beveik kiekvieną vakarą linksmina mūsų šalies žmones savo lengvais pokštais, pašmaikštavimais, ir galbūt žmonėms to pakanka, bet buvęs žurnalo redaktorius įžvelgia ir prisipažįsta, jog ‘‘nelaimė yra gyventi laikais, kai pirmaisiais smuikais groja įvairūs valinskai, ‘‘dviratininkai‘‘, kiti į juos panašūs šou darytojai, ir jų paradui galo nematyti‘‘. O anot D.Mušinsko, apie tautos mentalitetą, visuomenės poreikio išugdymą ne kompleksui tauškalų, nesąmonių, ‘‘svogūnų‘‘.
Tai yra suprantama ir šio straipsnelio autoriui, beveik dešimtmetį gyvenusiam Priekulėje, į kurią vasaromis nuolat poilsiauti sugrįždavo mūsų Pamario krašto metraštininkė, klasikė Ieva Simonaitytė, su kuria teko bendrauti. Ji nors buvo savotiško charakterio moteris, bet nebuvo uždara, bendravo tiesiog su žmonėmis, kalbėdavo radijo ir televizijos laidose ir kartais viena kita josios kalbos kritikos strėlė nukrisdavo į tuometinių kolūkių pirmininkų daržą arba pasitaikydavo vienokių ar kitokių socialinių nesusipratimų ir toje pačioje Priekulėje. Vis dažnai prisimenu, jog tuometinis Klaipėdos rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Damijonas Karečka be jokių papildomų priminimų, metęs kasdienybės darbus į šalį, jau atvykęs miestelyje ir operatyviai sprendžia, kaip tuos trūkumus, kuriuos išgirdo iš rašytojos lūpų, reikia šalinti. Po to, nepamiršta aplankyti ir pačią rašytoją. Arba ir kitas pavyzdys, kuris dar gyvas vyresnės kartos žmonių atmintyje, kada rašytoja Ieva Simonaitytė tuometiniame Klaipėdos krašto tik ką išleistame laikraštyje paskelbia savo kūrinėlių ištraukas, tai priekuliškės, namų šeimininkės, moterys, taip užgula tą laikraštį, jog pamiršta, kad virtuvėje verda užkaisti kunkuliuodami puodai, kieme mykia nemelžtos karvutės, kviečia kriuksėdamos tvartuose kiaulės su skardžiai žviegiančiais paršiukais, naminės antys ir žąsys iškėlusios galvas savo balsais šliaužioja ir kviečia šeimininkes į kiemą. O moterys tų visų garsų, atrodo, negirdi - užgulusios laikraštį ir skaito Ievos Simonaitytės kūrinį. Kokia klasikės rašytojos Ievos Simonaitytės vidinė potraukio jėga?
Dažnai kyla man pačiam tas klausimas, jau prabėgus virtinei metų. Lieka susimąstyti, kodėl paprastų žmonių ir valdžios dėmesį taip sutelkdavo iš pažiūros gan kukli moteris, rašytoja? O ji buvo atvira ir tiesi. Man, šių eilučių autoriui, teko gyventi ir dirbti tuometinės Priekulės specialiosios internatinės mokyklos vadovu. Pamenu; skambina man pati rašytoja, kad labai pasipiktinusi, jog abiturientės atėjo pas ją nusipirkti rožių, kad galėtų įteikti mokslo metų baigimo proga savo mokytojams. Negi pokalbio metu aiškinsi rašytojai, kad tai yra vidurinės mokyklos moksleivės, kitos mokyklos. Priėmiau kritiką ir po pokalbio su rašytoja informavau tuometinį mokyklos direktorių Stasį Jonušį, kuris labai nusistebėjo savo mokyklos moksleivių ‚‘‘tariama drąsa‘‘. Tokią rašytoją Ievą Simonaitytę priekuliškiai sutikdavo kasdienybėje ir vyresnės kartos žmonės dar mena savo pašnekesiuose. Tai patvirtina ir interviu buvęs ‚‘‘Metų‘‘ žurnalo redaktorius, kad ‘‘geri rašytojai sakydavo esminius dalykus bet kokiais laikais.‘‘ Daug ką gali nuveikti šviesūs to krašto žmonės. Štai, kad ir mūsų Klaipėdos rajono ‚‘‘Bangos‘‘ laikraščio redaktorė Vilija Butkuvienė įkūrė literatūrinį puslapį, kuriame savo kūrybą spausdina rajono literatai, profesionalūs rašytojai. Manęs iš daugelio šalies kampų teiraujasi ir net pavydi, kad Klaipėdos rajono laikraštyje turi literatai tokį puslapį. Šiandien, kai laikraštis rengiasi švęsti garbingą 70-ties metų jubiliejų, tai maloni mums visiems ši detalė.
Kitas labai svarbus klausimas, kurį iškėlė buvęs‚ ‘‘Metų‘‘ rašytojų žurnalo redaktorius, jog daugelis plunksnos darbininkų, rašytojų dabar užsisklendę tylios pozicijos apkasuose. Gal laikyčiau šviesos žiburėliu rašytoją Vytautą Bubnį, kuris vieno šalies laikraščio komentare drąsiai gynė garbaus amžiaus žmones nuo dabartinės valdžios aukščiausio cinizmo grąžinant nurėžtas pensijas. Žmonės išgirdo rašytojo balsą ir savo kasdieniuose pašnekesiuose nuolat kartoja šį svarbų faktą, kad dar Lietuvoje yra vienas kitas drąsus rašytojas, literatas prabyla, nebijodamas valdininkų, kokiame jie poste bebūtų. Dar pridurčiau ir klaipėdiškį rašytoją Vytautą Čepą, kuris savo straipsniu labai vykusiai apgynė poeto, akademiko Justino Marcinkevičiaus kūrybą ir atskleidė tuos, kurie bando sumenkinti poeto literatūrinį palikimą, bandydami parodyti net didesnį išprusimą negu buvusio poeto. Gi mūsų rajono literatai, bendraudami su žmonėmis, pastebi nemaža ne visai gerų gyvenimo reiškinių, vietinės valdžios arogancijos veiksmų, kur apie tai pakalbama tarpusavyje, bet nuomonė lieka tik tarp mūsų, nes nuo anų laikų išlikusi dar ta vidinė baimė, kuri laikosi tvirtai mumyse, tai ką jau kalbėti, jei profesionalūs rašytojai dar tūno labai tyliai savo privataus gyvenimo apkasuose.
‘‘Metų‘‘ žurnalo buvęs redaktorius pasakė savo nuomonę, kad literatai, rašytojai turi būti tarp žmonių, ir atėjo metas išlįsti iš tų baisių kasdieninės tylios pozicijos apkasų, prasitrinti šaltu vandeniu akis, įtraukti į plaučius tyro oro ir priminti, kad esame žmonės, turintieji savo supratimą ir siekius išsklaidyti tą laikiną tylos rūką, kuris dar tvyro virš mūsų galvų. O rašytojų žodžio nekantriai laukia ištroškę mūsų žmonės, nes plunksnos darbininkai pasako daug svarbių dalykų, atskleidžia be jokių užuolankų tiesą, ko nepastebi paprasto žmogaus akis, todėl reikia imti pavyzdį iš praeities rašytojų, kurie buvo tarp žmonių ir kai pastarieji nuolat susitikdavo su jais, nuolat būdavo tarp kūrėjų , tada į kiekvieno žmogaus gyvenimą įsiliedavo ir rašytojo ilgai brandintas žodis, sutiktas kaip ilgai lauktas svečias. Vis tik rašytojų‚ ‘‘Metų‘‘ buvusio žurnalo redaktorius Danielius Mušinskas pokalbyje su žurnaliste atskleidė ne visai palankią atmosfera tarp rašytojų, valdžios ir visuomenės. Taip man, kaip literatui, buvusiam gimtosios kalbos mokytojui, tokios mintys susikaupė perskaičius spaudoje tą interviu, ir norėtųsi, kad dauguma žmonių sužinotų, kokie dabar tariami vėjai pučia tarp rašytojų ir visuomenės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą