Bežemė Lietuvos ateitis

Ką jaučiame? Ogi nieko. Beveik. Miestiečiai skaičiuoja, kiek hektarų paveldėjo ar supirko kaimuose. Seks, kaip kils kainos ir sieks maksimaliai iš užsieniečių uždirbti. Pardavėjų atsakymas - mums žemės nereikia. Tarsi ji būtų iš nuvytusių pelargonijų puodo, pastatyto ant palangės.

Retas susimąsto, jog mes, dabartinė lietuvių karta, visai ramiai stovime ant Lietuvos išdavystės slenksčio. Sustatyti godumo ir apsvaiginti modernios valstybės sampratos. Esą moderni valstybė gali egzistuoti be žemės. Pakanka turėti administraciją ir apibrėžti, iki kokio pasienio stulpo siekia jos galios. Moderni valstybė laikosi už baliono, nors tą balioną lengva pradurti. Ir pakeisti didesniu balionu. Tarkime, Europos Sąjungos.

[CITATA]

Nieko nėra nestabilesnio už modernias sampratas. Tai pasakytų kiekvienas drabužių dizaineris. Nieko nėra nestabilesnio už susitarimą, kas yra konkrečios valstybės valdžia. Nes po dešimtmečių bus prigalvota modernesnių valstybės sampratų. O po šimtmečių - dar modernesnių. Tarkime, liks tik šešios pasaulio valstybės. Po vieną kiekviename žemyne. Jei yra kas nors stabilu, tai - žemė. Apgyvendinta konkrečios tautos.

Žmonija visais laikais susigalvodavo modernesnių sampratų, kad galėtų įlįsti į svetimas teritorijas. Atnešti "tamsuoliams" ar "pavergtiesiems" aukštesnės civilizacijos, tikėjimo, proletariato solidarumo, demokratijos ar kitokias šviesas. Net kapitonas Jamesas Cookas, skelbdamas, kad jo atrastos salos nuo šiol priklausys Anglijai, nešė pasauliui geografijos pažinimo šviesą. Nors tų salų gyventojai nesijautė rastinukais, atsiradusiais tik Kuko dėka. Visada reikėdavo moralinio pasiteisinimo, kodėl atėjūnai lenda. Kodėl romėnai ar anglai lenda į Egiptą. Kodėl sovietai okupavo Centrinę Europą. Kodėl sovietai ir amerikiečiai lindo į Korėją, Vietnamą ar Afganistaną. Dėl ko? Dėl pažangesnės valstybių sampratos. O iš tiesų - dėl godumo. Sujaukiančio tautas ir jų teritorijas. Ir kiekvienoje tautoje pasitaiko "modernių" naivuolių, kurie atėjūnams pritaria!

Tauta tol yra gyvybinga, kol priešinasi. Kol nepraranda budrumo. Protestuoja, kai užimama jos teritorija. Tačiau mes, skirtingai nei protėviai, tapome naiviais ir per godžiais kromelninkais. Vienadieniais verteivomis. Pasidėję ant prekystalių prekę Lietuvą, suskaldytą po hektarą ir arą. Įtikėję, įtikinti, kad būtent mūsų karta įgaliota lietuvių žemę parduoti. Negrįžtamai! Visiems laikams! Galvojame tik apie tai, kur gautus pinigus investuosime. Aišku, į vienadienius burbulus. Nes tautai tik jos žemė ir jos kalba turi pastovią vertę.

Galų gale, o kas tada yra išdavystė? Pardavinėti debesis? Žemė ir kalba nėra sausainių pakelis ar konservuoti agurkai. Tautos žemė ir tautos kalba nėra prekės. Tik mes per savo naivumą įtikėjome, kad lietuvių žemė gali būti pardavinėjama. Galbūt ir kalbą pardavinėtume. Išnarstę į priesagas, šaknis, galūnes. Sufasavę. Nustatę kainą. Tik niekas neperka. Be žemės ir taip nunyks.