Mokslinių demagogijos apibrėžimų galima rasti enciklopediniuose, filosofinių terminų ar tarptautinių žodžių žodynuose, bet gyvenime - tai paprasčiausias šungrybis, įgavęs tauraus valgomo grybo pavidalą.
Demagogija - melo slėpimas po plonučiu teisybės šydu. Ji labiausiai klesti visuomenėse, kur svarbiausiu galvos atributu tampa ne smegenų pusrutuliai, ne akys - sielos veidrodis (iš kur rastis sielai sovietinio ateizmo ir liberalaus cinizmo numelioruotose būtybėse!?) ir net ne nuolat kažką gromuliuojanti burna, bet - ausys, ant kurių apsukrūs demagogai kabina kokius tik nori makaronus.
Didžiausi demagogai, t. y. tie, kurie kukliu tiesos figos lapeliu stengiasi apklostyti milžinišką melo luitą, žinoma, yra politikai. Ir didžiausius demagogijos derlius brandino Sovietų Sąjungos laukai, miškai ir miestai. Nenuostabu, kad ir šiandien demagogijos virtuozų galime sutikti tarp sovietinio socializmo perėmėjų bei tęsėjų, pradedant nuosavybės objektus kolekcionuojančiu premjeru ir baigiant šūkio "Nusipelnėme gyventi geriau" autoriumi.
Nesibodi demagogijos ir prezidentas, kuris neva tik dabar, baigiantis jo prezidentavimo kadencijai, pastebėjo valstybės pareigūnų neatsakingumą ir nebaudžiamumą.
Akis badyte bado demagogija ir tų politikų, kurie kažkada paskelbė moralios politikos bei švarių rankų vajų. Vajus, žinoma, buvo gražus, bet užtat ir nusivilta buvo skaudžiau, pamačius, jog ir amoralumo, ir nešvarių rankų tame politiniame lageryje buvo tiek pat, kiek ir kitaip pasivadinusiose politinėse grupuotėse. Išeitų, kad juokėsi puodas iš katilo juodo...
Net ir moderniausių žinių bei technologijų kupinose galvose demagogija susisuko sau gūžtelę ir peri štai kad ir tokius samprotavimus. Vienas itin karštas žinių visuomenės propaguotojas, paklaustas, kodėl tokios mažos gydytojų ir mokslininkų algos, skurdžios pensijos ir stipendijos, paaiškino: "Mūsų valstybė yra labai neturtinga, todėl neišgali nei didesnių pensijų, nei padoresnių atlyginimų mokėti". O į klausimą, kodėl tokios neproporcingai didelės ir vis dar didinamos teisėjų bei valdininkų algos, tas pats politikas nė nespringdamas atrėžė: "Taip reikia, nes mes einam į ES, o ten atlyginimai labai aukšti".
Matyt, atsitiks taip, kad valstybės pareigūnų armija viena pati nužygiuos į tą Europą, be mūsų, žmonelių iš gatvės su nepadoriai žemu pragyvenimo lygiu, kurie čiulps leteną ir su pavydu žvairuos į neišbaidyto socializmo "rojų" - Baltarusiją.
Nestabdomas nei kultūros, nei etikos normų, demagogijos virusas plinta ir toliau nuo politinio elito esančiuose visuomenės sluoksniuose. Štai kažkoks skaitytojas susirūpino Lietuvos ateitimi, kuriai grėsmę keliąs Seimo nutarimas siųsti Lietuvos karius dalyvauti antiteroristinėse operacijose. Girdi, tupėkim savo kieme, niekur nesikiškime ir būsim laisvi ir laimingi.
Na, gal čia ne demagogas, o labai jaunas žmogus rašė, nė mokyklos nebaigęs, taigi, nespėjęs sužinoti iš istorijos, kaip taikią, prieš visus artimus ir tolimus kaimynus nuolankiai linkčiojančią Lietuvą draskė ir dalijosi fašistinė Vokietija, Sovietų Sąjunga, o Potsdamo konferencijoje - visos draugužės - sąjungininkės, laimėjusios karą. Deja, taip nebūna, kad jei tupėsi savo kieme, niekas tavęs neužklius. Ne tokie dabar laikai, ne tokia Lietuvos istorija ir geografija, kad patys vieni sau laisvę ir laimę užsitikrintume. O jei mes niekam nepadėsim, tai kas mums padės?!
Apmaudžiausia, kai demagogijos virusui neatsispiria net mūsų intelektualinės pažibos. Vienas jų labai pasipiktino cecho broliu - rašytoju, kuris savo romane pasmerkė alkoholikus, išvadinęs juos padarais ir atskyręs juos nuo žmonių - "profesorių, dvasininkų". Kaip gi galima! - piktinasi mūsiškis humanistas: "pakeiskite šitoje opozicijoje alkoholikus žydais, čigonais, juodaodžiais - ir ką turėsim?"
O gi turėsime sumaištį taip samprotaujančio galvoje, nes ant vieno laiptelio mėginama sutupdyti nesulyginamus dalykus: prigimtines, Dievo duotas savybes, ir paties žmogaus kvailumo ir silpnavališkumo išdavoje įsigytas ydas, nuodėmes.
Žydu (čigonu, lietuviu, spalvotuoju...) gimstama, o alkoholiku pasidaroma paties žmogaus pasirinkimu, kaip ir narkomanu, vagimi, prievartautoju ar žudiku. Tarp šitos opozicijos narių toks pats skirtumas, kaip tarp Poeto iš Dievo malonės ir eiliakalio - grafomano!
Ak, kad tų demagogų galvose pasidarytų taip šviesu, kaip mūsiškėse - tamsu!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą