Demokratija skauda

Dienos komentaras

Viktoras Uspaskichas netrukus bus tas, kuris, tautos nuomone, geriausiai rūpinasi jos interesais. Darbo partijos ir jo paties populiarumas auga. O tie, kurie turėjo šalį apsaugoti nuo populizmo ir dar didesnių grėsmių, baigia išgramdyti paskutinius pasitikėjimo likučius.

Katastrofa, argi ne? Juk V. Uspaskichas - rusas ir populistas. Išvertus į propagandinį žargoną, - svetimas ir melagis. Bet blogiausia yra ne tai. Blogiausia, kad V. Uspaskichas - ne nuo žagrės, kaip dera Lietuvos politikui, o nuo vamzdžio.

Gal tauta išėjo iš proto? Gal savižudiškas sindromas apėmė jau ne tik labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius, bet visą mūsų nykstančią tautą?

"Taip!" - vienu balsu atsako tautos garbė ir sąžinė - politologai ir tradiciniai politikai: nuo Vytauto Landsbergio iki Aartūro Paulausko. Deja, jų nuomonės beveik niekas nebepaiso. Kodėl?

Į tą klausimą būtų galima atsakyti įvairiai. Jei norėtume paguosti labiausiai visuomenės nuomonės nuskriaustus politikus - konservatorius ir paulauskininkus, galėtume suregzti kokią nors sąmokslo teoriją apie perkamus sociologus, suklastotus tyrimus, "penktąją koloną" ir sąmokslą prieš Lietuvą - atskirai ir Vakarų civilizaciją - bendrai paėmus.

Tačiau tokių paaiškinimų populiarumas nyksta kaip neseniai prasidėjusi ir tuoj pat pasibaigusi žiema. Sąmokslo teorijomis tauta nebetiki. Netgi priešingai - ji įtaria sąmokslu tuos, kurie iki šiol buvo kaltintojai. Ir tas įtarimas sklinda kaip ŽIV, naikindamas prigimtinius tautos savisaugos mechanizmus, kuriuos anksčiau galėjai suaktyvinti pasakęs du žodžius: "Rusai puola!" Vieną kartą nepuolė, kitą kartą nepuolė, ir štai jums rezultatas. Dabar patikimumo ir tinkamumo egzaminas rengiamas kiekvienam asmeniškai.

Egzaminuojami konservatoriai, kaip rodo visuomenės nuomonės apklausos, kiekvieną savaitę praranda po balą. Tačiau didžiausią nesėkmę patyrė socialliberalai su savo visai dar neseniai herojumi A. Paulausku. Jo atvejis vertas atidesnių studijų, nes toks nuopuolis iš viršūnių į patį dugną yra lyg įspėjimas visiems tiems, kurie tose viršūnėse jaučiasi įsitaisę amžiams.

Atidžiausiai tą atvejį turėtų pastudijuoti Prezidentūra, mėginanti perimti iš A. Paulausko jo pagrindinę temą, kurią jis suformulavo dar savo politinėje vaikystėje, 1996-aisiais: "Kiekvienas žmogus yra potencialus nusikaltėlis". Ši "dzeržinskietiška" nuostata pavertė A. Paulausko socialliberalus vienos kadencijos partija. Į antrąją juos jau ant kupros atvilko kažin kokių kompromatų pabūgę socdemai. Tačiau dabar ji tapo kilpa, kuri veržia ne tik A. Paulausko kaklą. Ji netrukus užsmaugs visus tuos, kurie mėgina vaidinti teisėjus patys sėdėdami problemų baloje.

Šioje A. Paulaukso kažkada pasakytoje frazėje slypi jo dabartinio pralaimėjimo priežastis. Tie keli žodžiai paaiškina ir tai, kodėl tauta jį pametė, ir tai, kodėl A. Paulauskas jau nebeturi jokių šansų tapti naujuoju jaunuoju kairiųjų lyderiu. Kodėl, kodėl... Ūkio viceministras Anicetas Ignotas į tokius klausimus atsako paprastai: "Gal vaikystė sunki buvo, o gal mažas ant galvos nukritau..." Patikslinus, kad tai nutiko politinėje jaunystėje, priežastinis ryšys tampa akivaizdus.

A. Paulausko, kaip jauno, veržlaus, toli matančio lyderio, politinė pakuotė pagaliau sudrisko iki skutelių. Iš jų išlindo tikrasis Artūras - "mentas". Lietuvoje su tokia reputacija galima padaryti karjerą tik policijoje. Politikoje "mentas" neturi paklausos, nes politika yra gerokai daugiau nei pastangos susodinti, apdergti savo politinius oponentus ir kritikus. Tautos požiūriu, tokie "mentai" yra tikroji bėda. Jie savo valdžią panaudoja prieš silpnesnius ir parsiduoda tiems, kurie už juos galingesni.

Praėjusią savaitę užsižaidęs politinį jėgos žaidimą su Seimo dauguma, Valdas Adamkus ėmė kartoti A. Paulausko klaidas. Jo žmonės ne tik skleidė paskalas apie neva netinkamus kandidatus. Jie ryžosi nepateikti argumentų, o po to du kartus prašovė pro šalį vietoje sau neparankių žmonių į ministrų kėdes pakylėdami tuos, kurie gali būti neparankus visai valstybei. Štai, kodėl, kai sociologai pamatuos gruodžio mėnesio žmonių nuotaikas, paaiškės, kad Darbo partijai tai ir vėl išėjo į naudą.

Rūta Grinevičiūtė