Išmintingi žmonės teigia, kad materialiais daiktais, kaip ir pinigais, nesąmoningai bandome kompensuoti meilės artimui stoką. It voratinkliu apraizgyti sociumo nuostatomis, štampais, draudimais, idėjomis, užblokuojame giliai mumyse rusenančią meilės kibirkštį ir nebegalime jos įžiebti. Suprasdami, kad tampame dvasios skurdžiais, kankinamės, bet nesikeičiame.
Antai senelis, nerasdamas bendros kalbos su anūku, mirusio sūnaus vaiku, veža jam iš užjūrio šokoladinius zuikučius, kramtomąją gumą, o kai pereina gyventi iš pensijos, metų metus jam net nepaskambina. Net per jo gimimo dieną. Paaiškina: neturi pinigų meilei išreikšti.
O anūkui mažiausiai reikia zuikučių. Jam reikia širdies šilumos, nuoširdaus apkabinimo, tiesiog - vyriško pokalbio, nes miręs tėvelis, kaip jis tėviškai besirūpino žemėje, iš anapus pakalbėti su sūnumi neateina.
Panašių dalykų atsiskleidžia stebint, kaip švenčiamos gimimo dienos. Pakalbėjus su keletu pažįstamu ir stebint bendradarbius išryškėjo, jog daugeliui žmonių gimimo diena yra stresų, įtampos, nejaukių išgyvenimų laikas.
"Ar bijai rytojaus?" - užjaučiamai paklausė bendradarbė Jolantos, žinodama, kad netrukus - jos gimimo diena. Paklausė, nes žino, kad per gimimo dieną darbovietėje už surinktą ir dovanotą pinigų sumą, pridūrusi savų, Jolanta privalės pakelti visaliaudinę puotą. Su svaigalais. Miniai bendradarbių. Būtent privalės, nes tam pinigai ir teikiami. Nesvarbu, kad šventės kaltininkas - abstinentas ar tiesiog nemėgsta šios rūšies pasismaginimų.
Jolanta sako, jog artėja laikai, kai kiekvienas šventės "kaltininkas" pinigus turės susirinkti pats - tas rinkimas jau dabar vyksta sukaktuvininko akyse.
Pašvęsti, pavaišinti mielaširdingus kolegas - puiku, galima, jokios problemos. Bet ar tai neturi plaukti iš širdies, o ne būti privaloma?
Ir metams bėgant darosi vis liūdniau. Antai, gimtadieniui artėjant, apsilankiusi draugė klausia, ką gi nupirkti man dovanų, t. y. ko trūksta buityje. Atsakyti turi - ir iš anksto žinai, kad dovanų gausi keletą lėkščių, dėžutę kavai laikyti ar virtuvės rankšluostėlių komplektą.
Kuriozai nesibaigia. Prieš pat gimtadienį paskambino artima giminaitė ir paprašė užbėgti į svečius. Pavaišinsianti pietumis ir duosianti pinigų, kad... nusipirkčiau dovaną. Net rankos nusviro... Vagi, sulaukiau, dar ir pati turiu nueiti! Nereikia, nuoširdžiai sakau, dovanos, kam ji man. Ne ne, jei atsisakysiu, ji visada jausis skolinga... O tai negerai.
Negerai - tai negerai. Negi darysi žmogui bloga. Beje, pinigais pasveikino ir tikra mama.
Bet dovanų už tuos pinigus taip ir nenusiperki, nes jų savybė - nepastebimai ištirpti, o kur - nežinia. Bet jie tvirtai pririša tave prie davėjo... įsipareigojimais grąžinti dovaną-skolą.
Yra ir kita medalio pusė. Vaišės. Stalas apkrautas gardžiais valgiais - seilė varva. Dietas pamiršti, o ir prisiminti nevalia - neragaudamas visko iš eilės įžeisi šeimininką. Prisivalgius pilnu pilvu ir svaigalai jau tik gadinami, o ir miegoti verčia. Nei šokti, nei kalbėti apie "aukštas materijas" nebepajėgi. Svajoji kuo greičiau įvirsti į lovą.
Galvoji - jau aš taip tikrai nepadarysiu, kuklus stalas svečiams pavaišinti - gana, svarbu - kad būtų linksma. Bet ateina tavo gimtadienis ir... apkrauni stalą dar gausiau. Juk ką pagalvos svečias?..
Ir taip toliau, ir panašiai. O kaip norėtųsi praleisti svarbiausią metuose dieną? Kad ji įsimintų, kad pamatytum, jog esi tiesiog mylimas ir reikalingas. Kad būtų gera. Gal įdomu.
Viena guodžia - viltis, kad ši tendencija nėra plačiai paplitusi. O gal yra?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą