"Draugas ir turtingam, ir vargšui"

Metų klaipėdietis

"Vakarų ekspreso" metų klaipėdiečių rinkimuose prisimintas bei pagerbtas šiemet amžinybėn iškeliavęs Ramūnas Milikas.

48-erių metų vyriškis nemėgo girtis ar garsiai kalbėti apie savo labdaringą veiklą. Tik po mirties draugai ir artimieji prabilo apie jo darbus. Šimtai klaipėdiečių, lydėdami Ramūną Miliką į paskutinę kelionę, sužinojo, kad jis buvo pagrindinis Kristaus Karaliaus bažnyčios restauravimo įkvėpėjas ir rėmėjas.

Net artimiausi draugai nežinojo, kad R. Milikui ir jo šeimai už Kristaus Karaliaus bažnyčios atgaivinimą popiežius Jonas Paulius II suteikė ypatingą palaiminimą.

R. Miliko našlė Asta prisipažino, kad buvo labai nustebusi, kai pamatė laikraštyje savo velionio vyro pavardę tarp nominantų į Metų klaipėdiečio titulą.

"Noriu padėkoti visiems klaipėdiečiams, bet, jeigu Ramūnas būtų gyvas, jis tikrai atsisakytų visų jam priskiriamų titulų ir pagyrimų. Visi darbai mano vyrui "plaukė" iš širdies. Labdarą jis suprato kaip padėką Dievui. Ramūnas ne kartą man yra pasakojęs, kad yra laimingas žmogus ir už tai esąs dėkingas Viešpačiui, todėl manąs, kad reikia ir atsilyginti", - pasakojo ponia Asta.

Labdaringa veikla Ramūnas Milikas susidomėjo prieš keliolika metų. Su geriausiu draugu Muzikinio teatro pastatymų dalies vedėju Modestu Žadvydu sumanė restauruoti Kristaus Karaliaus bažnyčią.

"Su Ramūnu draugavome nuo mokyklos suolo. Buvome ir klasės draugai, ir artimi bičiuliai, - sakė ponas Modestas. - Nemanau, kad šiandien reiktų vardyti visus tuos gerus darbus, kuriuos nuveikė Ramūnas. Žinau, kad jam tai nepatiktų. Jis visada norėdavo likti šešėlyje."

Žmona Asta prisimena, kad, kai buvo šventinama restauruota bažnyčia, Ramūnas pareikalavo neminėti jo asmeninio indėlio ir nuopelnų, nes visą gyvenimą jis buvo įsitikinęs, kad geri darbai atliekami tyliai, be pompastikos.

Plungės rajono Pakutuvėnų parapijos klebonas pranciškonas brolis Gediminas kalbėjo, jog Ramūnas Milikas nuolat jautė dvasinį alkį.

"Būdamas verslininkas, nuolat apsuptas reikalų ir įsipareigojimų, kai tik turėdavo laisvo laiko, stengdavosi pabūti su mumis, broliais pranciškonais. Jis labai domėjosi evangeliniu gyvenimu. Svarbiausia, ką Ramūnas turėjo savyje, - tai pagarba kitam žmogui, tylus, bet iš visos sielos sklindantis dosnumas. Jis buvo artimas ir turtingam, ir vargšui", - prisiminimais dalijosi brolis Gediminas.

Asta ir Ramūnas Milikai drauge gyveno dvylika metų, susilaukė dviejų vaikučių - dabar keturmetės Dorotėjos ir dvejų metukų Dominyko.

"Džiaugiuosi tomis akimirkomis, praleistomis su Ramūnu. Tokia jau Dievo valia, matyt, mano vyras jau buvo nudirbęs visus jam skirtus darbus, kad Aukščiausiasis nusprendė jį pasiimti. Nors labai sunku, turiu būti stipri, nes tokią visada mane matė mano vyras", - kalbėjo ponia Asta.

Ingrida ALBRECHTIENĖ