Duona ir šautuvai.

Pastaruoju metu viltingai laukiant švenčių, labai nelengva nusiteikti rimčiai ir džiugesiui. Nes vos ne kas mėnesį išgirstame pranešimus apie nežmonišką žemiškųjų madonų elgesį su savo žemiškaisiais kūdikėliais.
Lengviausia to žiaurumo priežasčių ieškoti ekonomikoje. Atseit, kai pritrūksta duonos, pristingama ir meilės.
Juk panašiai samprotauja tie, kuriems ne prie širdies Lietuvos įsijungimas į NATO gynybinę erdvę. Bet prisiminkime: Dievo sūnus irgi ne ištaiginguose palociuose gimė, tačiau motinos meilės jam nepristigo.
Tad neskubėkime gąsdintis, jog dėl išlaidų šautuvams, stingeriams ir kitai moderniai ginkluotei Lietuvoje dar labiau sumažėsią duonos. Kas buvo sotus, tas ir liks sotus, o alkani alkanesniais netaps, nes jau alkaniau nebėra kur. Ir taip jau mūsų valstybėje tragiškai didelė dalis dirbančiųjų, gaunančių minimalias algas.
Pas mus - didžiausios atlyginimų žirklės tarp biudžetinių įstaigų darbuotojų, gūdžiai menkos socialinės pensijos ir stipendijos, brangiausi vaistai, didžiausia korupcija - jei lygiuosimės ne į Albaniją ar Rusiją, o į Vakarų valstybių klubą, kurio nariais svajojame ir mes tapti. Ir ne NATO, ne Rusija surietė mus į ožio ragą, o mes patys, savo pasirinkimu.
O durniui ir ant altoriaus blogai. Ir nebus geriau, jei poros dvikojų gyvuliukų viešas pasidulkinimas "Akvariume" (o normalus žmogus nuo gyvuliukų skiriasi dar ir tuo, kad intymius, gamtinius reikalus jis atlieka ne viešai, o intymioje, specialiai tam pritaikytoje aplinkoje) tautą sukrėtė ir nudžiugino ne mažiau, o gal ir daugiau, negu JAV prezidento vizitas į Vilnių.
Vis dar negaliu "ataušti" po karštos diskusijos su vienu Kauno taksistu, kuris užsipuolė mane klausimais: "O kam mums tas NATO? Ką jis mums duos? Saugumą? O kam mums tas saugumas, kas čia mus griebs?"
Atrodo, kad žmogus didžiąją savo gyvenimo dalį nugyveno ne Lietuvoje, o Laplandijoje, po Kalėdų Senio barzda. Nors Šustausko Kaune, matyt, dar ir ne tokių apakėlių galima sutikti.
Pagaliau, visokių apakėlių pilna ne tik Kaune. Štai kai kurie žurnalistai ir politologai ilgai kraipė galvas, kaip šarkos uodegas, nesurasdami priežasties, kodėl JAV prezidentas parodė tokį išskirtinį dėmesį ne Rygai ar Talinui, o Vilniui. Ko tik neprigalvojo: ir kad lietuviai - patys geriausi, ir kad Lietuvos diplomatai patys profesionaliausi.
Pastarasis teiginys skamba ypač fantastiškai po to, kai ES ir Rusijos vadovai, spjovę į suverenios Lietuvos suverenumą ir į visus mūsų diplomatus, nuo aukščiausio iki mažiausio, už Lietuvos nugaros ėmė ir pasitvarkė Rusijos tranzito į Kaliningradą reikaliukus taip, kaip jiems patiems atrodė geriau.
O "geriausi" lietuviai - nė kriukt. Vienas kitas žurnalistas paaikčiojo, bet visuomenė nei mitingavo, nei piketus rengė prie Vyriausybės ar Seimo. Opozicinės partijos ir visokios Lietuvą gelbstinčios visuomeninės organizacijos irgi lyg vandens į burną prisėmusios - jokio pasipiktinimo, reikalavimų, kad atsistatydintų tie Lietuvos kelio į Europą tiesėjai, kuriuos faktiškai atstatydino ES.
Tad kodėl visgi misteris Bušas pasirinko Lietuvą? Arčiausiai tiesos būtų spėjimas, jog tokiam žingsniui jį paskatino JAV lietuvių bendruomenės ilgametis ir labai atkaklus spaudimas. Gal ne visi ir žino, kad JAV lietuviai - nors ir ne pati gausiausia, bet užtat viena iš pačių veikliausių, labiausiai susitelkusių ir labiausiai angažuotų bendrai ne tik kultūrinei, bet ir visuomeninei veiklai JAV tautinių mažumų.
Viso laikraščio puslapio neužtektų vien sausai statistikai, kiek kartų mūsų tautiečiai bendrais pareiškimais, peticijomis, individualiais laiškais kreipėsi į kiekvieną naują JAV prezidentą, Baltųjų rūmų administraciją, kiekvieną senatorių ir kongresmeną, prašydami nepripažinti Lietuvos okupacijos, o, atgavus nepriklausomybę, ragindami kviesti Lietuvą į saugią NATO erdvę.
Kai televizijos transliavo JAV prezidento susitikimą su vilniečiais Rotušės aikštėje, kameros "akis" keletą kartų užkliuvo už visa galva minią pranokstančio senyvo vyriškio, spirgėte spirgančio iš džiugaus susijaudinimo. Tai buvo JAV lietuvis Algis Rugienius, iškilus ne tik ūgiu (buvęs krepšininkas), bet ir savo visuomenine veikla JAV ir Pasaulio lietuvių bendruomenėje. Šalia jo įžiūrėjau ir šviesiaplaukę jo žmonos Liūdos galvutę. Jie visada su Lietuva - ir bėdoj, ir džiaugsme. Pasirodė, jog šmėkštelėjo ir JAV Lietuvių bendruomenės pirmininkės Reginos Narušienės veidas. Labai norėčiau, kad tai tikrai būtų buvusi ji, nes ir poniai Reginai, ir abiem Rugieniams, ir dar dešimtims nenuilstančiai veiklių (anaiptol nebe jauniklių) JAV lietuvių JAV prezidento vizitas į Lietuvą - joks nelauktas netikėtas stebuklas, o pačių rankomis ilgai ir kruopščiai rengta šventė. Ačiū jiems!
Žinoma, svariau būtų, jei jiems viešai būtų padėkoję mūsų oficialieji tautos ir užsienio politikos vairininkai, bet tokia jau mūsų (lietuviška ar europietiška?) tradicija: juodą darbą dirba vieni, o padėkas susisemia kiti - "užimantys pareigas".
O dėl galimo Lietuvos "sušautuvėjimo" siūlyčiau labai nepergyventi. Lietuvos kariuomenė jau šiandien anaiptol ne pati blogiausia vieta socialinės neteisybės ir kultūros nuosmukio smaugiamoje Lietuvoje.
Neseniai teko pačiai tuo įsitikinti, kai iš Kauno į Klaipėdą parvažiavau mikroautobusu, sausakimšai prigrūstu tą dieną privalomąją tarnybą baigusių šauktinių. Buvau vienintelė "civiliokė" moteris toje kauštelėjusių vaikinukų kompanijoje - ir buvau pertekusi pagarbaus dėmesio, atsiprašinėjimų dėl kai kurių "padauginusių" draugų palaidesnio liežuvio, smagių įspūdžių apie kareivišką kasdienybę. Pasirodo, kad tarnybos metu griežtai draudžiama vartoti alkoholį, už tai ir baudžiama.
O maloniausiai mane nuteikė kareiviškos dainos. Įsivaizduokite, Lietuvos kariuomenėje dainuojama lietuviškai. O kai užtraukė "Ko gi nusižvengei, bėrasai žirgeli", neištvėriau ir aš nepritarusi. Ir sudainavome visą dainą, iki paskutinio posmelio: "Dieve visagali, saugok mūsų šalį". Ne taip, kaip sovietmečiu dainuodavome - be posmelių apie Dievą ir maldą prie Aušros Vartų.
Todėl susidarė įspūdis, kad armija šiandien - ta vieta, kur tebegyva lietuviškos dainos tradicija, kur jaunimas ir Dievo vardo nepamiršta. Argi tai blogai? Ar geriau šlaistytis be darbo, gąsdinant vaikus ir pensininkus, šniaukiant kvaišalus ir, priplojus nosį prie "Akvariumo" stiklo, mėgautis visuomenei peršamu kultūriniu ir dvasiniu išsigimimu?
Pataisykit mane, jei aš klystu, tačiau man atrodo, jog pakilios dvasios mūsų kariuomenėje jau šiandien daugiau, negu daugumos jų bendraamžių "civiliokų" gyvenime. O jei su modernia technika į armiją ateis ir dar didesnis labiau išsilavinusių, aukštesnės kvalifikacijos specialistų poreikis, "žmonės su šautuvais" gali tapti kur kas tikresniu mūsų šalies elitu, negu tas, kuris šiandien demonstruojasi akvariumuose ir kitokiuose šou.