Visos parlamentinės partijos, išskyrus į paraštes stumiamus socialdemokratus, rugsėjo pradžioje raginamos pasirašyti naują kolektyvinį susitarimą dėl artimiausio dešimtmečio gynybos politikos.
Šis ganėtinai ilgai šalyje besitęsiantis „politinis teatras“ mažai ką turi bendro su tikraisiais valstybės saugumo ir gynybos reikalais.
Veikiau tai - dar vienas, naujas viešųjų ryšių konstruojamos realybės spektaklio epizodas, kurį sąlygiškai būtų galima pavadinti „Karo grėsmės isterija“.
Nūnai nevalia net suabejoti, nenorint būti viešai apkaltintam tarnyste Kremliui dėl to, kad krašto apsaugos sistemos finansavimas Lietuvoje jau yra išskirtinis, lyginant su kitomis panašiomis valstybėmis. Pagal gynybos išlaidas Lietuva yra šeštoje vietoje NATO.
Tačiau tiesa yra tokia, jog neproporcingas Krašto apsaugos ministerijos finansavimas šiandien neatitinka realių mūsų valstybės ekonominių pajėgumų ir sukuria prielaidas atsirasti papildomoms socialinėms įtampoms bei visuomenės nuovargiui.
Šiemet krašto apsaugai valstybės biudžete yra numatyta skirti 873 mln. eurų. Maža to, kad būtų įvykdyti prieš ketverius metus politikų deklaruoti įsipareigojimai ir būtų pasiektas NATO kriterijus gynybai skirti 2 procentus bendrojo vidaus produkto, Finansų ministerija ketina panaudoti net skolintas lėšas - apie 18 mln. eurų.
Tuo tarpu kitose nacionalinio biudžeto išlaikomose sistemose - švietime ir sveikatos apsaugoje - klesti netvarka ir finansinis neapibrėžtumas. Mokytojų ir gydytojų atlyginimų didinimo klausimas ir toliau lieka nežinomybėje, tačiau politinių partijų susitarimo šiuo atveju niekas nė nebando parengti.
Visada buvau ir tebesu įsitikinęs, kad Lietuva turi tinkamai organizuoti ir užtikrinti deramą krašto gynybą bei atsakingai pasirūpinti savo kariuomenės reikmėmis. Tačiau niekada nesutiksiu, jog tam būtų skiriami neproporcingai dideli valstybės ištekliai, švaistomos lėšos.
O nemanau, kad sprendimas 2022 metais įvesti visuotinę karo prievolę būtų šiuolaikiškai adekvatus ir valstybei naudingas žingsnis.
Manyčiau, jog aukščiausi valstybės pareigūnų ešelonai kur kas daugiau pastangų ir diplomatinių pajėgumų turėtų skirti regiono politinės integracijos gilinimo klausimams, plėtoti bendradarbiavimą su kaimyninėmis šalimis įvairiuose dvišaliuose ir daugiašaliuose formatuose.
Būtina stiprinti Baltijos Asamblėjos darbotvarkę, palaikyti geopolitinio bendradarbiavimo iniciatyvas ne tik energetinio ir karinio saugumo, bet ir ekonomikos, kultūros bei švietimo srityse su Šiaurės šalimis bei Europos valstybėmis.
Lietuva kartu su kitomis 22 Europos Sąjungos valstybėmis jau yra papildomai įsipareigojusi dalyvauti Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (PESCTO) veikloje, kur tarp valstybių narių vykdomi bendri karinio pobūdžio projektai.
Vis dėlto norėčiau pabrėžti, jog bendrų Europos Sąjungos karinių pajėgų kūrimas yra tikrai neperspektyvus ir nepamatuotas užmojis, galintis labai brangiai ne tik finansiškai, bet ir politiškai kainuoti bendrai Europos Sąjungos ateičiai.
Todėl nemanau, kad nacionalinės politikos formuotojai turėtų besąlygiškai priimti Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) pasisakymus, kad „užtikrinant Europos žemyno saugumą, JAV įtakos dalis Europai turi būti mažesnė“.
Šiandien Lietuvoje veikia nemažai tokių politikos „ekspertų“, kurie maloniai snūduriuoja ir nuolat šildosi žiniasklaidos dėmesio saulutėje apsimesdami patriotais, kurie tariamai geriausiai supranta kylančias „grėsmes nacionaliniam saugumui“ ir giluminius NATO reikalus.
Šioje draugijoje ypač aktyviai reiškiasi viena buvusi krašto apsaugos ministrė, kurios periodiškai stiprėjantis karingumas yra atvirkščiai proporcingas šalies gynybinių pajėgumų stiprinimo konkretiems veiksmams jos darbo Vyriausybėje laikotarpiu.
Prisimenant tuos laikus, buvo itin populiaru politikams kartu su „patikimais“ žurnalistais užsivilkti kamufliažines uniformas ir prieš televizijos kameras pozuoti keletą minučių karinių pratybų poligone su žiūronais arba ginklais, nuotraukose žiūrėti pro taikiklį.
Šiandien nacionalinis gynybos biudžetas vėl yra atsidūręs pigaus politikavimo ir politinių spekuliacijų dėmesio centre. Vietoj darbų, kuriuos turėtų atlikti vykdomoji valdžia ir diplomatinis korpusas, skelbiami garsūs institucijų pareiškimai, kuriuose tiesiogiai ir netiesiogiai įvardijami valstybės priešai ir sudarinėjami grėsmių žemėlapiai.
Ši medžiaga keliauja iš redakcijos į redakciją, iš studijos į studiją, iš portalo į portalą ir dar labiau gilina Lietuvos atskirtį bei galimybes bendrauti su kaimynėmis šalimis. Atskiri politikai žarstosi kaltinimais oponentams, kurie nėra tokie tendencingi ir jautrūs kiekvienam medžio lapo virptelėjimui Rytuose.
„Dangus griūva“ pasakos retorika jau senokai yra užvaldžiusi mūsų valstybės užsienio politikos formuotojų protus. „Rusijos sulaikymo strategija“ de facto tapo integrali mūsų užsienio politikos dalimi kaip tarptautinės karinės biurokratijos eksperimentas, paremtas „nuolatine Rusijos raidos tendencijų ir mūsų imuninių gebėjimų atlaikyti Rusijos įtaką analize“. Kaip poligonas šiam eksperimentui yra išnaudojama suvereni mūsų valstybės teritorija.
Ši užsitęsusi pseudoanalizė subūrė valstybės institucijose visą valstybės veikėjų plejadą, kuri itin neadekvačiai ir itin subjektyviai vertina realybę, kuri kiekvienu atveju įžvelgia grėsmes, priešų užmačias bei minkštąsias galias.
Tai virto savotiška valstybės užsienio politikos „elito“ paranoja, kuri neleidžia Lietuvai žvelgti į pasaulį atvirai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą