Gražinos skiltis

Skambinkite mums

Sovietmečio ilgesys Ponas Jurgis keliolika minučių aiškino, kaip jam slogu prisiminti sovietmetį. Tačiau jis mano, kad tuomet visokių turtų kilmę "obėchaesas" bemat nustatydavo. "Dabar visokie valdininkai ir valdininkėliai prisistatydami pilių, prisipirkdami brangių mašinų tiesiog tyčiojasi iš žmonių. Ir teisėtvarkininkai neturi jokių svertų įrodyti, kad jie vagys", - liejo apmaudą ponas Jurgis, vakar "Vakarų eksprese" perskaitęs apie dar vieną "įteisintą" statybą. Jis sakė, kad sovietmečio jis nekenčiąs, tačiau tokios betvarkės, kaip dabar, tikrai nebuvę.

Kaip lengva apgauti...

Ponia Stefa į redakciją atėjo su popieriuje tvarkingai surašyta savo širdgėla, kuri ją kankina nuo Kalėdų: "Aš - vagis, o tu, matau, nieko nesupranti". Tai man sakė kasininkės akys, kai grąžino mokesčių knygelę ir 10 litų. Aš tikrai nesupratau ir visai nežinojau, kiek tos grąžos turiu gauti. Viskas paaiškėjo tik tuomet, kai po darbo grįžo jaunieji buto gyventojai, paprašę manęs, kad sumokėčiau mokesčius už komunalines paslaugas. Pasirodo, kad grąžos turėjau gauti ne 10, o 100 litų. O siaube... Puolėm žiūrėti į čekį, o jame įrašyta, kad grynaisiais gauta 300 litų ir 16 centų. Nėra pažymėta ir tų 10 litų, kuriuos gavau grąžos. Švaru. Ir tik Dievas gali paliudyti, kad kasininkei padaviau 400 litų ir 16 centų. Kas man liko daryti? Iš varganos pensijos jauniesiems gyventojams atidaviau tuos 100 litų. Dėl šventos ramybės. O jos nėra. Tos kasininkės akys, jos žvilgsnis vis dar bado širdį. Kaip lengva apgauti seną žmogų. Kodėl mes nebijome stambų pinigą paduoti parduotuvėje, vaistinėje? Todėl, kad matome sumas kasos aparate. O ten, pašte, kur mokėjau mokesčius, už langelio stovinčio aparato nemačiau. Anksčiau, kai viskas būdavo vienoje knygelėje, būdavo paprasčiau. O dabar tų lapelių - pundais, sunku ir susigaudyti. Tad man pašto paslaugos labai apkarto - per brangiai už jas sumokėjau..."

Apsimetėlis

Ponas Vytautas, skiltyje perskaitęs apie prekybos centruose tiesiog per penkiolika minučių pasikeičiančias kainas, tik patvirtino, kad jis su tokiu reiškiniu susiduriąs kone kasdien. Ir tai jo nebepiktina. Jis atrado būdą, kaip su tuo kovoti: "Aną dieną žiūriu, kad mėsa griliui atpiginta nuo penkiolikos iki devynių litų. Žinoma, susigundžiau. Bet kai priėjau prie kasos, kasininkė "įmušė" 15 litų kainą. Aš pradėjau šaukti. Ši pasiuntė mane pas vedėją. Pasakiau, kad esu iš kaimo ir nežinau, kur gyvena. Nuvedė. Ten vėl aiškinau, kad esu iš kaimo ir kas juodu ant balto parašyta, - tikiu. Viskas baigėsi tuo, jog mėsą pirkau už devynis litus, nepaisant to, kad mane įtikinėjo, esą akcija jau pasibaigusi. Tai ir kitiems patariu būti atkakliems arba apsimesti nieko nesuprantančiais žmogeliais iš kaimo", - patarė ponas Vytautas. Taigi mūsų žmonės tiesiog "neužmušami". Bet kodėl dėl prekybininkų "fintų" mes turime kovoti arba apsimetinėti?

Dainuojantys Kūlupėnai

Ponia Tania buvo labai nustebusi, kiek į mokyklą, kur buvo surengtas koncertas Kūlupėnų bendruomenei, susirinko žmonių - salė buvo sausakimša. O jiems koncertavo ne kokie atvykėliai, o pačių kūlupėniškių choras, kuriam vadovauja Antanas Žvinklys. Tą vakarą chorui buvo suteiktas ir vardas - "Židinys". Vakare buvo sugiedoti net du himnai. Vienas - skirtas pačiam chorui, kitas - Kūlupėnams. Dainų autoriai ir atlikėjai taip pat ne kokie atvykėliai, o vietiniai poetai ir kompozitoriai. "Aš Kūlupėnuose gyvenu ne nuolat, bet vis tiek priklausau kaimo bendruomenei. Ir dalyvaudama toje smagioje vakaronėje negalėjau atsidžiaugti, kaip moka linksmintis mano tėviškėnai", - porino ponia Tania.

Padovanotų

Ponas Vytautas padovanotų naudotą virtuvės baldų komplektą. Tel. 497249.

GRAŽINA