Rašydamas apie esminių ekonomikos ir valstybės valdymo reformų sėkmingus pavyzdžius Rytų ir Vidurio Europoje minėjau keletą konkrečių pavyzdžių. Lenkijoje 1989-1991 m., ko gero, jokio “Balcerowicziaus stebuklo” nė nebūtų, jeigu šio žymaus lenkų ekonomisto sprendimų nebūtų rėmęs Lenkijos Seimas. Ten, žinia, posėdžiavo “Solidarumo” profesinių sąjungų deleguoti žmonės – taigi iš esmės kairiųjų pažiūrių, tarp kurių buvo labai protingų, gudrių, įsivaizduojančių, kad reformuoti šalį galėtų net gi geriau už profesorių Leszeką. Ir toji – pirmoji pokomunistinė pažangi Seimo dauguma Balcerowiczių būtų “suėdusi”, jeigu ne pirmasis “Solidarumo” premjeras Tadeuszas Mazowieckis (1927-2013). Jis ir dar keli įtakingi Lenkijos “Solidarumo” bangos veikėjai – darbo ir socialinės rūpybos ministras, buvęs disidentas Jacekas Kuronis (1934-2004), užsienio reikalų ministras Krzysztofas Janas Skubiszewskis (1926-2010) gesino tų, Seime posėdžiaujančių valstybės valdymo “specialistų” ambicijas. Vėliau - net “Solidarumo” lyderį Lechą Walęsą, kuris siekdamas sėkmingų sau prezidentų rinkimų, kampanijoje kritikavo taip pat ir Mazowieckio vyriausybę už “nejautrumą paprastiems žmonėms”.
Tos bendros pastangos buvo svarbi prielaida, kad Lenkijoje reforms pavyko.
Žvalgydamiesi po kitų Rytų bei Vidurio Europos šalių patirtį, galėtume prisiminti premjero Marto Laaro ir šalies prezidento Lennarto Merio tandemą Estijoje. Slovakijoje – finansų ministro Ivano Miklošo ir premjero Mikulašo Dzurindos duetą, atvejusį šalį į euro zoną ir pavertusį ją stambių investicijų rojumi. Gruzijoje iš Kachos Bendukidzės reformų projekto nebūtų likę akmens ant akmens, jeigu ne prezidento Micheilo Saakašvilio pastangos suvaldyti parlamentą.
Ar šiandien Lietuvos politinė dauguma ir jos vyriausybė yra tandemas? Dar jokiu būdu ne. Rašau “dar”, nes viltis kvailių motina, formaliai vyriausybė suformuota ką tik ir yra vilties, kad Seime posėdžiaujantis Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis apibrėžtoje ateityje atsakingiau viešojoje erdvėje laidys savo keistokas iniciatyvas, bet ir imsis organizuoti parlamente tvirtą užnugarį vyriausybei.
Šita prielaida gali būti beprasmė, jeigu p. Karbauskis politikoje turi kitų tikslų, apie kuriuos mes nežinome, nebent galime numanyti, išvesti sąmokslo teorijų. O jos savo esme dažniausiai yra pliuškės ir šiaip mūsų viešojoje erdvėje sąmokslo šešėlių yra nors vežimu vežk.
Paliksiu ramybėje dabar mėgstamą žiniasklaidos žaidimą “pažadėjo-netiešijo”. Nors nuo pagundos vardyti tai, kas buvo skelbiama kaip naujosios valdžios iniciatyvos, o vėliau numarinta, esą valdančiosios koalicijos lyderiams persigalvojus dėl jų, įvertinus įvairiausias priežastis, vos galiu susiturėti.
Kur kas rimtesnės valdžios pajėgumo indikacijos yra tos, kada vyriausybė ateina į Seimą su iniciatyva naikinti PVM lengvatą šilumos energijai, o koalicijos kumštis išskysta, balsuoja “laisvai” ir iniciatyva yra nužudoma. Tiesa, sakant, kad jos įgyvendinimas atidėtas pusei metų. Tai reiškia, kad iniciatyvos esmė nėra gerai išdiskutuota, nėra įtikinti tie parlamentarai, kuriuos įtikinti sprendimo efektyvumu reikėtų arba tiesiog lengvai pasiduodama pašalinei įtakai.
Spėkime, kad PVM lengvatos šilumos energijai klausimu, buvo atsižvelgta į prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūrį. Tačiau prieš porą savaičių, Seime svarstant dirbtinio apvaisinimo reikalą, p. Karbauskis tvirtino, kad yra linkęs konfrontuoti su šalies vadove “dėl vertybių”. Ech, kad taip sužinojus, kas gi tos vertybės?..
Vis dėlto, turiu galvoje ką kita. Man pačiam šilumos lengvatos panaikinimas nėra prie širdies, bet su juo galiu susitaikyti, jei išgirsčiau racionalų paaiškinimą.
Tačiau ką rodo pirmasis Vyriausybės fiasko Seime dėl PVM šilumai? Aš manau, kad tie Vyriausybės nariai, kurie laiko save ryžtingais, turėtų spausti p. Skvernelį prie sienos ir klausti: kas čia vyksta? Ar tokia gali būti visų mūsų iniciatyvų pabaiga?
Susisiekimo ministrui Rokui Masiuliui teks kibtis ir mėžti “Lietuvos geležinkelių” arklides. O ten yra kelios profesinės sąjungos, vidutinė alga – virš 900 Eur, o ten gresia antrinių įmonių privatizavimo ir uždarymo procesas, veiklos skaidrinimas ir efektyvinimas. Kiek žmonių iš LG keliaus į Seimą, aiškins, kokios neteisingos naujojo bendrovės vadovo Manto Bartuškos reformos. Ir ką tada sakys Kultūros komiteto pirmininkas? Balsuosime laisvai?
O kada į Seimą ateis švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir atneš aukštųjų mokyklų optimizavimo programą? Balsuokime laisvai? Šniūrais Seimo slenksčius minantys aukštojo mokslo lobistai tik trins rankelėmis. Ir jokios reformos nebus.
O dar kiek visokių eibių Vyriausybės kanceliarijoje prikrės Milda Dargužaitė – ar įsivaizduojate, kiek žygūnų ir valstybės tarnybos pajudės į Seimo kultūros komitetą? Spėju – šimtais.
Balsuosime laisvai? Tada galėsime sakyti, kad p. Karbauskio politika yra darbas tuščiu bei kiauru kibiru.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą