Kalafiorų ir smegenų vingiai

Neginu prekybos centrų, nemenkinu tos akcijos sumanytojų ir būsimų dalyvių entuziazmo. Taip pat noriu, kad kainos prekybos centruose būtų mažesnės arba atlyginimai didesni. Bet netikiu, kad aplenkiant prekybos centrus tris dienas gyvenimas Lietuvoje pasikeis. Na, nebent dėl sumažėjusių prekybos apimčių bus atleistas koks maksimos vežimėlių stumdytojas, dvi kasininkės ir apsauginis.

Tiesiog ta isterija ir pasipiktinimas dėl kalafioro kainos man jau kažkur matyta. Planai boikotuoti prekybininkus – girdėti. Trumpai tariant, dežavu. 

Visi jau tai turėjo matyti ir girdėti. Tik gal nepamena, ne visų smegenys pajėgios atgaminti kelių metų senumo įvykius. Smegenų vingiai prikimšti kitos informacijos.

Taigi, pabandykite prisiminti 2012 metų pavasarį, kovo pradžią. Šalyje benzino kaina perkopia 5 litų ribą ir kyla dar didesnė isterija nei dėl kalafioro. Aišku, visi buvo pikti, kai kurie surengė akcijas – „neperkam degalų“ arba pilam jų už centą, pamokysim godžius prekybininkus. Arba emigruosim ir neliks čia kam pirkti to benzino.

Nė viena degalinė ne tik nebankrutavo, bet ir nesumažino kainų. Jos netgi šiek tiek pakilo. Pamenate? Ar pamenate? Man atrodo, kad automobilių gatvėse bei kiemuose nesumažėjo. Gal net padaugėjo. Nes jiems statyti trūksta vietos.

2012 metų gegužė. Degalų kaina beveik nepakitusi, vyksta prekybos nuolaidų diena „Jamam“. Ne tik prekybos centrų, bet ir aplinkinių objektų aikštelės, gatvių pakraščiai pilni tais brangiais degalais varomų automobilių. Žmonės vėl pikti – kiek daug automobilių, kokios mažos aikštelės, koldėl neina privažiuoti ir sustoti prie pat įėjimo į prekybos centrą, reikia kokius 200 metrų paėjėti. Ar pamenate, kokie pikti žmonės buvo?

Aš įsivaizduoju (nes nė karto nebuvau parduotuvėje tos akcijos metu) kokie pikti turėjo būti žmonės ilgose eilėse prie kasų, nes panašiais atvejai 2 minutės laukimo yra riba lietuviui – po to prasideda isterijos priepuoliai „ar aš lauksiu čia visą dieną… Nesuprantu.“

Prekybos tinklas po tos dienos išplatino pranešimą, jog per dieną sulaukė 220 tūkst. pirkėjų. Dešimtadalis pilnamečių šalies gyventojų!

Ar pamenat, kad tų pačių metų rudenį kažkas žadėjo, jog Lietuvoje minimali alga bus 1509 litai (437 eurai)? Pamenat? Ar pamenat? Tų pažadukų partijos atstovai užėmė šiltas Seimo kėdes ir net pirmininko postą, o jums – špygą taukuotą. Arba kalafiorą brangų.

Užtat politikai įsitikino, kad tokia taktika puikiai veikia. Šiemet kažkas siūlo, kad Lietuvoje įves tokią tvarką, kad žmogui mažiau nei 1250 eurų už darbą mokėti nebus galima. Tereikia už juos balsuoti ir viskas bus gerai. Dabar jiems dar lengiau suvilioti žmones – tereikia pažadėti ką nors tokio „Mažinsime kalafiorų kainas“ ir balsas – garantuotas.

Duodu kalafiorą nukirsti, tie pažadukai eis į Seimą, o 2020 metais… Užsirašykit, kad nepamirštumėte. Ryškiu flomasteriu apibrėžkite pažadus programose, paklauskite, koldėl minimali alga tokia nebus tokia didelė. Jei atsakys, kad kalti politiniai oponentai – reikalaukite kito atsakymo. Laikas greitai eina, neužtruks tie 4 metai.

Rinkite prekybos centrų – tik nesakykite, kad į juos daugiau neisite – čekius, pasidėkite į stalčių. Po metų palyginkite ir suprasite, kad ir ta akcija buvo bevertė, netinkamas būdas kažką keisti.

Be to, tomis akcijos dienomis prekybos tinklai tikriausiai pasiūlys tokių nuolaidų, kad kažin ar kas joms atsispirs, kažin ar lietuvis perlips per save ir nepasinaudos tokia puikia proga pasirodyti gudresniu už kitus. Be to, prekybos centrai šiandien jau yra neišvengiamybė, smulkieji prekybininkai ir turgaus prekeiviai jau nepajėgūs patenkinti paklausą.

Problema aiškiai neapibrėžta, o kai ji neapibrėžta, tai ir sprendimo plano sudaryti neįmanoma. Nežinant, kas yra priešas, neįmanoma jo neutralizuoti. Don Kichotas, juk nieko nepešė pamanęs, jog su vėjo malūnais – kažkas ne taip.

Pasikartosiu – ne kalafioro kaina čia yra pagrindinė blogybė.