Kiekvienas už save

Dienos komentaras

Kraupi nelaimė Pietryčių Azijoje, prie 100 tūkstančių artėjantis aukų skaičius. Naujausiomis technologijomis, galingiausiais ginklais apsiginklavęs, mėgintuvėlyje gyvybę kuriantis žmonių pasaulis pasirodė esąs bejėgis prieš stichiją. Aukų neįspėjo niekas - nei seismologai, nei kariškiai.

O juk bangos šlavė ne tik nevakarietiškos civilizacijos atstovus - indus, tailandiečius, koralų rifų salelėse gyvenusias gentis. Jos šlavė japonus, amerikiečius, vokiečius, kurie, sumokėję solidžias sumas, atvyko Šv. Kalėdoms į žemės rojų. Vakarų civilizacijos "žaisliukai" nepadėjo ir jiems.

Lietuvių tuose kraštuose tragedijos dieną buvo gana mažai. Iš pradžių buvo skelbta, jog jų ten būta apie 300, vėliau valdžios atstovai tą skaičių keliskart pamažino. Tačiau tai, kaip mūsų valstybė elgėsi jų nelaimės akivaizdoje, patvirtina liūdną tiesą: ne tik Lietuvoje, bet ir atsidūrę už jos ribų mes esame paliekami likimo valiai.

Jeigu čia, mūsų krašte, likimo valiai paliekami vadinamieji "runkeliai", tai Azijoje vieni liko vadinamojo "elito" atstovai.

Jų nepuolė gelbėti iš jų pinigų pasipelniusios turizmo bendrovės. Nepersistengė ir diplomatai, Užsienio reikalų ministerija, kurių pirmoji pareiga yra pasirūpinti ne tik visos valstybės, bet ir kiekvieno mūsų piliečio interesais užsienyje. O juk turistauti išvykusių žmonių interesas buvo ir yra esminis - išgyventi.

Dabar laikraščiai mirga nuo tragediją išgyvenusių žmonių pasakojimų apie tai, kaip jais "rūpinosi" tie, kurie gyvena iš jų mokesčių, pasipelnė iš jų nerealizuoto noro įspūdingai pasitikti Naujuosius metus. Iš tų pasakojimų peršasi viena esminė išvada: Lietuvos valstybė rodo abejingumą savo piliečiams neskirstydama jų nei į "runkelius", nei į "elitą". Mūsų visų problemos jai kažkaip "vienodai rodo". Jei nepasakius rusiškai...

Gal iš pirmo žvilgsnio ir tolimas palyginimas, tačiau tie mūsų turistai-nelaimėliai atsidūrė tų 200 000 priverstinių emigrantų - skurdo tremtinių, kuriuos jų pačių valstybė išvijo iš namų ir pasiuntė laimės ieškoti svečiose šalelėse, kailyje.

Ką šiandien Algirdas Brazauskas arba Viktoras Uspaskichas, arba Artūras Paulauskas žino apie tų žmonių likimus? Vienas sako, kad tegul važiuoja. Kiti - kad jie sugrįš, kai Lietuva suklestės...

Nė vienas iš jų labai neverkia sužinojęs, kad valdžios atstovai tose šalyse, į kurias slenka didžiausia emigracijos banga, jau sugalvojo būdų pasipelnyti iš tų tremtinių. Iš jų nelaimių. Tarkime, - iš jų mirčių, kai ambasados Ispanijoje darbuotoja, nenuskriausdama savęs, perduoda žinias apie mirusį lietuvį pažįstamam laidotuvininkui ir velionio artimiesiems. Dar nežinia, kuriems pirmiau. Apie tai kalba tik žurnalistai. Valdžia ignoruoja net viešas diskusijas apie tariamą valstybės rūpestį savo piliečiais, atsidūrusiais užsienyje. Mums yra sakoma, kad tai - atskiri atvejai, o bendrai paėmus, esame labai demokratiškas kraštas, kurio piliečiai laisvi gyventi bet kur pasaulyje.

O ką daryti, kai gyveni ten, ne namie, ir nesijauti laimingas? Tie patys svečiose šalyse gyvenantys lietuviai pasakoja, jog mūsų valstybių atstovybėms jie nėra saviškiai. Greičiau - įkyrūs prašytojai, trukdytojai. Nebuvo žinių, kad naujasis ambasadorius Ispanijoje Mečys Laurinkus būtų pasveikinęs su Šv. Kalėdom tūkstančių mūsų skurdo tremtinių, dirbančių ten juodžiausius darbus. Pirma reikia užsitarnauti šalies, kurion nuklydai, pripažinimą ir tik tada gali tikėtis padoraus savo gimtinės diplomatų elgesio.

Atrodo, kad tas cunamis Azijoje Lietuvą užkabino labai švelniai, tačiau ir to pakako, kad dar kartą įsitikintume: esame kiekvienas už save, o bendrai mūsų valstybei nesame svarbūs.

Rūta Grinevičiūtė