Birželio 3-oji šiandien šalyje yra įprasta darbo diena, tačiau daugeliui lietuvių - ir brangi istorinė diena. Lygiai prieš 20 metų savo veržlų ėjimą į valstybės nepriklausomybės atkūrimą pradėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. "Respublika" šia proga pakalbino žemės ūkio ministrę Kazimierą Prunskienę ir filosofą Vytautą Radžvilą.
Kazimiera Prunskienė:
Vieni Sąjūdžio tikslai įgyvendinti daugiau nei pilnai, o dėl kitų tenka tik apgailestauti. Visiškai įgyvendintas valstybės nepriklausomybės siekis, Lietuva įsijungė į aukštesnio lygio politinę, ekonominę, demokratinę sistemą. Tai - Europos Sąjunga, kuri patempė į aukštesnį lygį mūsų teisinės bazės lygį, įstatymų įgyvendinimo mechanizmus, ūkinę sistemą.
Mūsų narystę NATO, tokio diplomatinio korpuso suformavimą Sąjūdžio metais vargu ar galėjome suvokti. Tačiau apmaudu, kad Lietuvoje yra tokia milžiniška socialinė atskirtis, net susipriešinimas, dalies žmonių nusivylimas nepasiteisinusiais jų lūkesčiais.
Bet, kita vertus, pati nepriklausomybė ar nauja ekonominė sistema ir negali automatiškai užtikrinti aukšto pragyvenimo lygio visiems. Tai negali būti padaryta be paties žmogaus prisidėjimo. Kartais apmaudu, kai žmonės net dabar savo problemas peradresuoja kitiems - valdžiai, likimui, sistemai, nepriklausomybei.
Per tiek metų dalis žmonių tikrai neišmoko gyventi naujomis sąlygomis, nors to nepasakysi apie jaunimą. Žinoma, ir pati valstybė neatliko kai kurių namų darbų. Jeigu būtume suvokę, kokio masto bus politinė priešprieša, piktnaudžiavimai, pavyzdžiui, "Lietuvos kuro" pardavimas už litą ar "Mažeikių naftos" atidavimas su priemoka, tuomet tokiems veiksmams tikrai turėtume mažiau motyvacijos.
Lietuvos paauglystės grimasas, manau, išgyvendinsime. Tačiau prie to turi prisidėti ir žiniasklaida. Šiandien ji ypač užsiangažuoja tik įnegatyvius reiškinius, atsiduria hiperbolizuotos kritikos pusėje ir užsimerkia prieš pozityvius dalykus, kurių, manau, yra daugiau nei negatyvių reiškinių. Tai žmones stumia į depresiją, nusivylimą, motyvacijos stygių. Valstybės negalima sutapatinti su viena kokia institucija.
Nepriklausomybė tebuvo startas, kurį lėmė ne tik Sąjūdis, o visa mūsų tauta. Vėliau buvo didelis praradimas - Sąjūdžio monopolizavimas ir jo "prichvatizavimas", kurio ėmėsi viena politinė jėga, o išties - tik nedidelė šio judėjimo iniciatyvinės grupės dalis. Tačiau baisiausia klaida buvo ne paties Sąjūdžio, o jo nuopelnų ir istorinio vaidmens pasisavinimas. Iš esmės Sąjūdis tebuvo vienas - tas pirmasis. Vėliau kiti buvę sąjūdžiai - antrasis ar trečiasis - jau net nebegalėjo vadintis šio istorinio judėjimo vardu.
Vytautas Radžvilas:
Per dvidešimt metų situacija pamažu keičiasi, bet ir šiandien, kaip ir prieš dešimt metų, galima teigti, kad Sąjūdžio idealai nėra įgyvendinti.
Lietuva, nors ir nepriklausoma valstybė, įstojusi į NATO, Europos Sąjungą, taigi tapusi Vakarų pasaulio dalimi, savo vidaus santvarka tebėra posovietinė šalis, kuriai toli iki tikros demokratijos, bent elementaraus socialinio teisingumo standartų.
Dvidešimt metų paprastai būna tas laiko tarpsnis, per kurį pasikeičia kartos. Todėl galima teigti, kad gyvenimas laisvės sąlygomis daro savo - jau akivaizdu, kad naujoji karta subrendo ir ruošiasi išeiti į viešąją politinę areną.
Plika akimi matyti, kad šiandien Lietuvos žmonės vis labiau suvokia pagrindinę dabarties problemą - atėjo metas susigrąžinti savo valstybę. Dabar ji dar yra privatizuota siaurų grupių, kurios dar vadinamos elitu. Valstybė negali sėkmingai gyvuoti ir plėtotis, jeigu ją amžinai valdo nevykėlių elitas, kuris juo tapo pasinaudodamas Sąjūdžio revoliucijos banga. Bet įvairūs nepasitenkinimo proveržiai, protestai, labai tikėtina,anksčiau ar vėliau prasiverš kaip kur kas platesnė upė. Tai yra tiesiog neišvengiama, nes tai - gyvybinis tautos ir valstybės išlikimo klausimas.
Ateina tikrai didelių pokyčių metas, kurių galimybę ir sukūrė Sąjūdis. Abejoti dėl paties Sąjūdžio prasmingumo negalima, nes sovietinėje Lietuvoje mes paprasčiausiai buvome pradėję mirti kaip tauta. Su laisve atėjo galimybė pamėginti dar kartą prisikelti ir gyventi.
Sunku pasakyti, kokiomis formomis įvyks sukrėtimas, tačiau į politiką ir viešąjį gyvenimą ateis naujos pajėgos. Kaip vyks tie pokyčiai, priklauso ir nuo valdančiojo elito atsakomybės jausmo ir politinės išminties.
Šiandien Lietuva subrendo gyvybiškai svarbiems pokyčiams ir daug geriau būtų, jeigu bus laiku suvokta ir įsisąmoninta tokių pokyčių būtinybė, o reformos daromos gera valia, ne spaudžiant visuomenei, kaip pirmojo Sąjūdžio laikais. Tuometinei sovietinės Lietuvos valdžiai priešintis permainoms pirmiausia sutrukdė Maskvos, o Sąjūdžiui įsibėgėjus - to paties Sąjūdžio baimė.
Dabartinis politinis elitas yra racionalus tik trumpuoju laikotarpiu. Jis elgiasi ciniškai ir neatsakingai todėl, kad gerai supranta, jog už tokį šalies valdymą nereikia atsakyti. Tačiau tas elitas užsimiršta ir daro klaidą, kokių yra padarę ne vienos šalies panašūs valdantieji sluoksniai. Elitas gali pražiopsoti momentą, kai besikaupiantis žmonių nepasitenkinimas prasiverš radikaliomis formomis. Todėl klausimas tėra vienas - ar mūsų dabartiniame valdančiajame elite atsiras žmonių, kurie patys skatins reformas. Arba bus prisigyventa iki to, kas tam tikrose knygose vadinama revoliucinėmis situacijomis.
Birželio 3-iosios vertinimas pamažu taip pat keičiasi. Man ši diena buvo didžiulio jausmo ir gyvenime iki tol nepatirtos didelės atsakomybės diena. Kai Lietuvos valstybės raida pakrypo ne tokia linkme, kokia buvo įsivaizduota Sąjūdžio laikotarpiu, kilo ne nusivylimas, o dar didesnis klausimas - ar nepriklausomybė atgauta per vėlai? Ar dėl užsitęsusios okupacijos tautai nebuvo nulaužtas stuburas ir ji nebegali atsitiesti?
Ne vienas birželio 3-iosios minėjimas man buvo ne tik džiaugsmo ir vilties, bet kartu ir nerimo jausmo derinys. Dabar vis dėlto stiprėja optimistinė nuotaika. Matyti, kad Lietuva, nors ir labai sunkiai, paskutinę akimirką, jau įšoko į tą išsigelbėjimo traukinį, kuris leis išvengti pražūties. Prieš 20 metų kovodami prieš svetimą jungą tiesiog neįvertinome, kad susitvarkyti su savu jungu gali būti kur kas sunkiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą