Kas šiuo metu vyksta Garliavoje - tai tarsi tvirtovės gynyba. Ne tik mažos mergaitės. Teisingumo tvirtovės. Ir šie du sakralūs dalykai - prarandamas teisingumas, prarandamas vaikas - staiga padarė stebuklą. Pavertė mus neabejingais.
Iš tikrųjų neabejingais. Ne šiaip politiniais, buitiniais, ekonominiais ir t.t. prisitaikėliais. Kai žmogus tik įlenda į kokią nors sutartinę visuomeniško piliečio klišę. Dažnai kintančią. Nestabilią.
Visuomenė iš tikrųjų driokstelėjo. Išsinėrė iš visų kartoninių “tvarkingas mokesčių mokėtojas”, “darbinga darbo jėga”, “elitas”, “grietinėlė” klišių. Ėmė iš tikrųjų busti. Iš apatijos. Iš prisitaikymo. Iš bejėgiško snaudulio. Kai menamas visuomeniškumas tik imituojamas. O viduje - tik inkštimas. Mes - maži, silpni ir bejėgiai. Mes nieko negalime. Ir tol inkšti, kol pilietis tavyje visai susitrauks. Liks tik statistinis vienetas. Tinkamas bet kokioms manipuliacijoms.
Bet taip neatsitiks. Lietuviai staiga prabudo. Ėmė garsiai ir vizualiai išreikšti. Vidinį tautos gyvenimą. Tai, ką vidumi visada jautė. Tik kantriai ir klusniai tylėjo. Kad vienintelis dalykas, kuris mus iš tikrųjų suvienija, yra teisingumo gynyba. Štai tada mes tampame iš tikrųjų veiklūs, energingi, nebailūs. Visi išmoningi ir lyderiai. Štai tada prasideda tikroji mūsų pilietinė raiška. Ne bejėgio. Ne apatiško. Bet tikrai visuomeninio žmogaus. Kai be jokių raginimų randi patį šiuo metu skaudžiausią tašką. Ir puoli jį asmeniškai ginti. Ir tada pamatai. Esi jau ne vienas. Esi tarp bendraminčių. Irgi spontaniškai atsidūrusių tame pačiame Garliavos taške. Nes čia gal sprendžiamas tikrojo teisingumo likimas. Nunyks jis Lietuvoje ar ne. Koks geras tų Garliavos budėtojų sakymas - “stovėsime, kiek reikės”.
Jei taip stovėtume, kiek reikės, aišku, perkeltine prasme, kiekviename savo valstybės taške. Tuos 20 metų. Nuolat budėdami. Nuolat susirūpinę - ar mano (prokuroro, teisėjo, politiko ir t.t.) veiksmai nepakenks Lietuvai? Ar tikrai mano veiksmai pagausins teisybės. Ar dvasiškai nesulaužys, ekonomiškai neužguis eilinių gyventojų. Ar neišardys šeimų. Ar išliksime tikrai ori tauta. Ne, niekas taip giliai nemąstė. Tik tirpino tą tikrojo teisingumo dozę. Kasmet. Kad prarastume orientyrus. Bet nepraradome.
Ar žmonės maištauja, mušasi? Ar keikiasi? Ne. Jie kantriai budi prie Venckų kiemo vartų. Budi aplinkinėse gatvėse. Net naktimis neatsitraukia. Valdžia nesuklydo. Lietuviai yra velniškai kantrūs. Bet jų visai kitokia kantrybė. Ne vergiška. Tai dvasiškai nepalaužto žmogaus kantrybė. Ši kantrybė dirba ir viršvalandžius. Atlaiko visas tris pamainas.
Būtent taip lietuviai paminėjo Romo Kalantos žūties 38-ąsias metines. Ne Kauno muzikinio teatro sodelyje, bet šiek tiek toliau. Pakaunėje. Garliavoje. Čikagos priemiestyje. Londone. Rumunijoje. Paminėjo šią datą nauju atbudimu. Neagresyvia, bet užsispyrusia gynyba. Ir taip mes iš tikrųjų tampame. Neabejinga bendruomene. Gyvybinga bendruomene. Nes dar giname tiesą. Dar nepavargome. Dar nesugniuždyti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą