Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos siena nuo 1924 m. saugojo pasienio policija (perėmusi sienos apsaugą iš Krašto apsaugos ministerijos). Caro laikais valstybės sieną saugojo kareiviai.
Kontrabanda per Mažosios ir Didžiosios Lietuvos ribą vyko jau XVI a., o ypač išsiplėtojo XIX a. antroje pusėje. Žiemos metu ji vyko ir per Lieponos upę, skyrusią dalį Suvalkijos nuo Mažosios Lietuvos.
"Tilžės kelyje" 1886 m. buvo pateikta informacija, kurios santrauka būtų tokia. Lieponos upe ėjo siena. Upei užšalus, jos viduryje būdavo iškertama eketė, iš kurios vandenį gyvuliams ir skalbimui semdavo tarnaitės ("služauninkės"), ateinančios iš abiejų sienos pusių. Jos prie eketės ateidavo tuo pat metu. "Maskoliškoji merga" su tuščiais kibirais, "vokiškoji" - su spirito pripiltais (tarnaitė vadinama "maskoliškoji", nes ateidavo iš Rusijos užimtos teritorijos).
Abiejų kibirai buvo panašūs. Mergos prie eketės bestovėdamos ir besišnekučiuodamos semia vandenį ir apsikeičia kibirais. Spiritą parsinešusioji išpila jį į statinę ir vėl eina prie Lieponės eketės. Taip spiritas buvo nešamas gal metų metus, kol kažkas iš pavydo šeimininkui mergą išdavė ir ji buvo suimta. O įkliuvusi ji taip. "Maskolis" kareivis paprašė vandens atsigerti ir vietoj to vandens pajuto stipriausią spiritą.
Kaliningrado srities moterys ir dabar panašiomis moteriškomis gudrybėmis bando pernešti kontrabandą per Rusijos ir Lenkijos sieną. Jos apsirengia plačiais, ilgais džinsiniais sijonais, kurių vidinėje pusėje pritaisomi cigarečių pakeliai.
Teko matyti, kaip autobusui artėjant prie muitinės, moterys kažkokiais sumetimais ėmė nesivaržydamos persirenginėti. Liūdna buvo žiūrėti, kaip išvirkščioje sijono pusėje suraudonavo... pakelių eilės. Dar liūdniau buvo, kad ir tokią kontrabandą budrūs lenkų pareigūnai demaskavo. Beje, tragiškos išraiškos nusikaltėlių veiduose nebuvo matyti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą