Praėjusią savaitę įvyko sukrečiantis dalykas. Konservatoriai išdavė Valdą Adamkų. Jie leido suprasti eksprezidentui, jog jis galėtų savo kandidatūrą atsiimti, nes "konservai" turi geresnį už jį kandidatą - Petrą Auštrevičių.
Šakės. Sugriuvo "Williams" koalicija. O kartu su ja - ir graži idėja dešiniesiems turėti bendrą prezidentą. Kodėl šitaip pasielgė partija, kuri save laiko patriotizmo ir pilietiškumo matu?
Atsakymas vienas, ir jis turi vardą bei pavardę - Vytautas Landsbergis. Ar gali atsirasti abejojančių, kad tai jis pastūmėjo Andrių Kubilių viešai įžeisti V. Adamkų abejonėmis dėl jo pergalės?
Tačiau konservatorių išdavystę įgarsinęs stropusis Andrius jau kažkelintą kartą įkišo savo didelę galvą į kilpą. Jis sugriovė tiltą, kuriuo pas konservatorius galėjo ateiti daug lengviau valdomas senolis - V. Adamkus, ir sudaryti konkurenciją "tėtušiui". Atsisakęs šito šanso A. Kubilius sutiko savomis rankomis nulipdyti konkurentą sau - P. Auštrevičių.
Ką gi, V. Landsbergis visuomet mokėjo tvarkytis su jį supančiu "jaunimu". Tik partijos "torpeda" - Rasa Juknevičienė be nuostolių sugeba išgyventi visas "tėtušio" pertvarkas ir intrigėles, nes yra tiesiog ištikima vykdytoja. Puola, kai liepia ir ką liepia. Tyli, kai komandos nėra. Visi kiti "jaunieji konservatoriai" vos paauga iki savarankiško dydžio, tuojau yra imami krapštyti nuo pjedestalo.
Rengtis savo politinei ilgaamžystei "tėtušis" pradėjo dar Sąjūdžio laikais. Jo nemenkų pastangų dėka iš Sąjūdžio lyderių tarpo buvo pašalintas Arvydas Juozaitis ir dar keli jaunesnės kartos "revoliucionieriai". Jų vieton stojo "naujos jėgos" - Gediminas Vagnorius, Kęstutis Skrebys ir visa šaunioji nuosaikiųjų konservatorių kariauna. Kai G. Vagnorius pasidarė per daug savarankiškas, jį pakeitė R. Paksas. Po jo atėjo A. Kubiliaus eilė. Atėjo, ir, panašu, praėjo. Nes dabar naujoji konservatorių viltis - žavuolis Petras.
Iš viso to darytina išvada, kad politinei partijai dviejų senolių - per daug. Bet, kita vertus, vienas - būtinas. Jaunimo, priešingai, reikia kuo daugiau, kad vieni su kitais peštųsi ir į senio vietą nesigvieštų. Ir tai yra daroma ne dėl savęs, o dėl kolektyvo, nes Lietuvoje gajos tik tos partijos, kurios turi savo relikviją.
Socialdemokratai gauna valdžią, nes turi Algirdą Brazauską. Krikdemai buvo svarūs, kol juos už rankos laikė jau beprarandatis jusles Kazys Bobelis. Konservatoriai už savo politinę gyvybę yra dėkingi V. Landsbergiui. Liberalcentristai bus gyvi, nes laiku įsitvėrė V. Adamkaus skverno.
Visi kiti, kurie braunasi į valdžią neturėdami savo relikvijos - pasmerkti nuolat balansuoti ant politinės mirties sleksčio kaip socialliberalai, liberaldemokratai bei kiti, kurie siūlo Tėvynei kokius nors eksperimentus: "tvarka bus", "nusipelnėme gyventi geriau" ir t.t.
Senolių reikia ne tam, kad jie ką nors darytų, sakytų. Tam yra kuoliai, gaižauskaitės, vanagaitės ir pan. Senolių reikia dėl įvaizdžio. Lietuvoje kažkodėl manoma, kad senatvė ir išmintis eina kartu.
Ir Lietuva čia pasirodo kaip gilių tradicijų šalis. Tarkime, vienos Londono aukštosios mokyklos lemiamuose posėdžiuose balsuoja mumija. Taip panaudoti savo sielos apvalkalą pageidavo mokyklos "tėvas įkūrėjas", palikęs jai savo turtą su sąlyga, kad ir miręs galės balsuoti taip, kaip nuspręs gyvasis mokyklos vadas. Ir ką jūs manote - tai vyksta keliasdešimt metų, o šią mokyklą tėveliai laiko labai tinkama vieta savo atžaloms ugdyti.
Tačiau sutikite, būtų visai kas kita, jei tos mumijos būtų dvi. Viskam reikalingas saikas. Tai ir turėtų suprasti V. Adamkus bei labai ant konservatorių nepykti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą