Neviešas smegenų plovimas

Buvęs vyriausybinės Saulėlydžio komisijos pirmininkas, verslininkas Valentinas Milaknis biurokratiją pavadino hidra, kuriai nukirtus vieną galvą išdygsta kelios naujos.

Varganoje Lietuvos valstybėje yra ir baisesnių hidrų. Save nevyriausybinėmis vadinamų organizacijų. Viešųjų įstaigų ir visokio plauko institutų. Nevyriausybinės - tik etiketė, o
tikrame gyvenime jos dar ir kaip - su stebėtinu entuziazmu ir polėkiu - siurbia valstybės finansus.

Receptas paprastas: pasivadink viešąja įstaiga ir per baisiausias krizes gyvensi sočiai, laimingai. Nes įstatymas, leidžiantis klonuoti viešąsias įstaigas, jas kaip įmanoma atitolina nuo viešumo. Ne tik neįpareigoja, bet net tarsi specialiai paslepia nuo mokesčių mokėtojų galimybę sužinoti, kaip eikvojami jų sunešti pinigai.

O jie liejasi upeliais. Prisidengiant menamais ir vargu ar kam naudingais tyrimais, apklausomis, projektais, studijomis, strategijomis. Tokių prikuriama šimtais. Ir ne už dyką. Dosniai klojant milijonus litų. Už gražiai įrištus aplankus su nežinia kieno ir dėl ko surašytais tekstais, lentelėmis, diagramomis bei kitokiais paveikslėliais.

Viešosios įstaigos visą šį popierinio blusų turgaus asortimentą maloniai įbruka valstybei. Jos ministerijoms, departamentams, valstybinėms įmonėms, žinyboms žinybėlėms.

Nesinaudoti viešųjų įstaigų ar pseudoinstitutų produkcija - tiesiog nemadinga. Neeuropietiška. Necivilizuota. Nesvarbu, kad vargu ar kas skaito tas rašliavas, juo labiau suvokia, kas tose knygose sudėta. Svarbu yra. Gula į stalčius, renka dulkes.

Bet viešųjų įstaigų, kurios tik savo įstatuose “nesiekia pelno”, “studijoms” išleidžiami milijonai dar nebūtų pati blogiausia baigtis. Už visų šalies piliečių pinigus nematomai, bet apčiuopiamai yra tiesiog plaunamos smegenys. Brangiai mokoma mąstyti svetimu protu, puoselėti svetimas idėjas.

Viešųjų įstaigų konvejerį mūsų šalyje tik-riausiai paleido pasaulinio masto spekulianto Džordžo Sorošo (George Soros) žvalgybininkai, ėmę kurti Atviros Lietuvos fondą, iš kurio pasklido dešimtys antrinių firmų.

Iškabos įvairios - nuo pigiausių iki prabangiausių. Biurai - nuo pusiau apšiurusio kokiame miegamajame rajone iki apartamentų brangiausiose Vilniaus senamiesčio gatvėse. O tikslas vienas - piliečių smegenų plovimas už jų pačių pinigus.

Verslo planas tiesiog neįtikėtinas, svarbiausia - viskas teisėta. Apsaugota įstatymu ir dirbtinai primestomis aukų viliojimo taisyklėmis. Kad viešųjų įstaigų ar institutų produkcija - gero tono ženklas. Neturi brangios studijos - tavęs apskritai nėra.

Keista, bet vargu ar įmantriai pasivadinusių viešųjų įstaigų ir institutų strategijomis naudojasi privatus verslas. Visą šį jovalą įprastai perka tik valstybės institucijos, nes privatininkai tiesiog skaičiuoja pinigus. Jeigu išlaidautų menkaverčiams popieriams, turėtų užsidaryti.

Tik valstybės žinybos neturi šansų bankrutuoti. Biudžete visada smegenims plauti atsiras pinigų. Žmonės suneš. Importuoti nevyriausybininkai pasakys, kad taip reikia.

"Respublika"