Nudėvėti sporto batai

Jaučiu pareigą ir aš tarti keletą žodžių dėl šiųmetinių geriausio miesto sportininko rinkimų, ir ne tik.

Kaip žinome, geriausiu šių metų miesto sportininku tapo mano sūnus sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas, aplenkęs lengvaatletę Liną Grinčikaitę. Dėl sūnaus laimėjimo
sulaukiau akmenaičių į savo daržą, nors aš rinkimuose nedalyvavau. Tai kur čia mano kaltė?

Pagaliau kuo kaltas ir pirmasis miesto sportininkas, jei jau buvo tokia rinkėjų valia? Tave išrinko, ir, mielasis, atgailauk dėl to. Draskyk ant krūtinės marškinius ar barstykis pelenais plaukus. Juk taip išeina, ne kitaip.

Priminsiu: Ramūnas šiemet Europos čempionate iškovojo trečiąją vietą (už stūmimo veiksmą gavo sidabro medalį, o už rovimo - bronzos). Lina tapo universiados čempione, laimėjo 100 metrų bėgimą Europos čempionate, kuriame varžėsi lengvaatlečiai iki 23 metų. Laimėtas ir bronzos medalis estafetės varžybose.

Vertintojų valia geriausio miesto sportininko vardas atiteko sunkiaatlečiui R. Vyšniauskui.

Nieko naujo nepasakysiu taręs, kad visuose rinkimuose - sportininkų, artojų ar artistų - norim mes to ar ne, visuomet tarp vertintojų persipins fakto ir egzistencinė (subjektyvioji) tiesos, simpatijos ir antipatijos, pavydas ir pataikavimas, gražbyliavimas ir akivaizdi demagogija arba paprasčiausia akidraska.

Renkant pirmąjį miesto sportininką, mano manymu, pirmiausia reikėtų aiškiai atskirti, ką renkame - geriausią ar populiariausią sportininką. Nubrėžus tarp šių sąvokų aiškią takoskyrą, nesusipratimų, manau, nekiltų.

Geriausi sportininkai turi būti vertinami pagal pasiektą konkretų rezultatą aukščiausio rango - pasaulio, Europos - suaugusiųjų varžybose arba olimpinėse žaidynėse. Tai ir būtų mano minėta fakto tiesa. Ir tą tiesą turi nustatyti ne žmonės iš šalies, ne kokie tribūnų rėksniai, o sporto specialistai profesionalai, garbingi, neturintys asmeniškumų žmonės.

Ir jau kas kita, jei kalbėtume apie populiariausio sportininko rinkimą. Jį galėtų rinkti kas tik nori - nuo eilinio sporto aistruolio iki apskritai sporto neuosčiusio žmogaus. Šnekėk, kas tau nuo liežuvio galo nuslysta, dėstyk savo išmanymą, vertink atleto pasirodymą, girk jį ar peik - tai tavo reikalas, tavo nuomonė. "Man tas futbolininkas patinka, o man - ne!.." Ir dėl savo (egzistencinės) tiesos jie gali ginčytis iki pamėlynavimo, nes... abu yra teisūs. Nes abu nemeluoja: vienam patinka, kitam - ne. Protas gali apgauti, bet jausmas - niekada. Tokia elementari tiesa, ir nieko čia nepapūsi.

Taigi dėl geriausio ir populiariausio sportininko painiavos neturėtų būti. Tai, mano manymu, aiškiai ir suprantamai spaudoje neseniai išdėstė Klaipėdos savivaldybės Sporto ir kūno kultūros skyriaus vedėjas Irenijus Zaleckis. Aiškiai buvo pasakyta, kad pirmos-trečios vietos suaugusiųjų Europos pirmenybėse prizininkas turi būti aukščiau vertinamas nei Europos bei pasaulio jaunimo čempionato prizininkas. Reikia įsiklausyti į specialistų sprendimus ir lengva ranka jų neatmesti.

Aukščiausios prabos medaliai - tik suaugusiųjų! Nei jaunimo, nei veteranų laimėjimai jiems prilygti jokiais būdais negali. Tai nenuginčijama tiesa. Abejonių nekelia ir tai, kad olimpinės sporto šakos visuomet turės viršenybę prieš neolimpines. Todėl ir šiuose vertinimuose reikėtų skirti grūdus nuo pelų. O kada neskiriama, prirašoma ir prikalbama visokių vėdarų.

O kad tokios ir panašios painiavos nebūtų, reikalingi tvirti nuostatai ir aiškios taisyklės, kaip vertinamas sportininkas, laimėjęs pasaulio vyrų pirmenybėse, tarkim, 1-12 ar Europos čempionate 1-8 vietą. Ar prilygsta jiems pasaulio, Europos jaunių ar jaunimo pirmenybių čempionai ir prizininkai - į tai miesto sporto vadovai vieną kartą turėtų atsakyti aiškiai ir nedviprasmiškai. Ir šitie vertinimo dalykai turi būti žinomi plačiajai visuomenei. Tuomet sumažėtų piktų įtarinėjimų, šnypštimo iš pakampių, apkalbų, intrigų ir paprasčiausio akių draskymo.

Negaliu nesutikti su visuomeninės sporto tarybos pirmininku Sauliumi Budinu, kad būtina parengti aiškius nuostatus, pagal "kuriuos būtų renkami geriausi sportininkai". Bet juk tokių nuostatų nebuvo nei pernai, kai geriausia miesto sportininke buvo išrinkta sprinterė Lina Grinčikaitė, nei anksčiau. Juk tada ponas S. Budinas aktyviai reiškėsi ir atseit buvo komisijos narys. Kodėl tuomet nebuvo mušama pavojaus būgnu, kodėl nebuvo reiškiamas nepasitikėjimas Sporto skyriaus viršininku Irenijumi Zaleckiu, kodėl tuomet visi tylėjo, lyg vandens į burną prisėmę? Koks išminčius pasakys, kur čia šuo pakastas?

Ar suras miesto sporto vadovai tokį matą, kuris objektyviai pamatuotų sportininkų rezultatus, - ne man atsakyti. Jei patys nesugeba, tegu pasižiūri į svetimą daržą, tik tiek tegalima jiems patarti. Juk negali taip būti, kaip pernai, kai, surinkęs sau palankius žmones, Sporto ir kūno kultūros skyriaus viršininko pavaduotojas Ignas Pocius tarė: "Gana Vyšniauskui būti pirmam..." Ir jo žodis tapo kūnu.

Sunkioji atletika šiandien išplaukė į plačiuosius vandenis. Mūsų atletai dalyvauja pasaulio ir Europos čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Ranką prie širdies pridėjęs galiu drąsiai pasakyti: paruošti aukšto meistriškumo sportininką nėra lengva. Tai ne vienerių metų darbas. Darbas, reikalaujantis jėgų, ištvermės, pasišventimo ir amžino galvos sopulio - iš kur gauti pinigų? Todėl man buvo labai keista, kai prieš keletą metų iš laikraščio puslapių sužinojau, jog fitneso treneris Edmundas Daubaras po dviejų mėnesių nuoširdaus darbo paruošė pasaulio čempionę. Gal fitnese taip ir gali būti, bet sunkiojoje atletikoje - tikrai ne. Kiek aš žinau, stipriausios kultūrizmo federacijos IFBB atletai ant aukščiausių pakylų užlipa tik po 8-12 metų juodo darbo. Turbūt aiškumo dėlei reikėtų pasakyti, kad fitneso negalima lyginti su kultūrizmo sportu. Tai faktas kaip blynas. Čia stebuklų nebūna.

Didžiajame sporte, ne tik sunkiojoje atletikoje, vyrauja vienas stebuklas - alinantis darbas, talentas ir atleto valia. Asketiškas susilaikymas nuo gyvenimiškų pagundų ir juodas užsibrėžto tikslo siekimas. Ir taip diena iš dienos. Aštuonerius, dešimt, penkiolika metų. Tokia tad svaigulinga kasdienybė. Neretai dar persmelkiama beprasmybės. Ir čia būtinai išnyra trenerio asmenybė. Trenerio, kaip sportininko draugo ir pagalbininko. Nuo jų bendravimo ir tarpusavio supratimo priklauso rezultatas. Bet tai jau būtų kito pokalbio tema, prie kurios būtinai dar reikės grįžti.

Metaforiškai šnekant, Klaipėdos sportas į priekį žengia nušleivotais batais. Įsivaizduokime sau, kad, neduok Dieve, uostamiestyje užgestų dar ir sunkiosios atletikos žiburėlis. Kas tuomet patrauktų surūdijusį uostamiesčio sporto plūgą?

Ne apie save aš čia kalbu. Kalbu apie sunkiąją atletiką, kuri seniai jau tapo mano gyvenimo savastimi. Kalbu apskritai apie visą Klaipėdos sportą, nes jau atėjo laikas išvėtyti pelus iš grūdų. Tik kas šito darbo imsis, kas sudrums vandenį prižėlusioje kūdroje? Manau, kad pirmąjį žingsnį šia kryptimi turėtų žengti miesto meras.