Priešais Muzikinį teatrą statomas gigantiškas paminklas, kuriam čia tikrai ne vieta. Tačiau visuomenės nuomonės niekas neklausė.
Nejaugi nebuvo galima per televiziją surengti laidą, kad žmonės galėtų pasisakyti? Sako, vasarą vyko diskusija šia tema. Bet visuomenės atstovai į šį pasitarimą kviečiami nebuvo. Aš 14 metų dirbu visuomeninį darbą ir manęs nepakvietė.
Šito paminklo nereikia. Ir taip manau ne aš viena. Nesutikau nė vieno žmogaus, kuriam tas paminklas patiktų. Beje, jis negražus ir Savivaldybės valdininkams. Visų akys išplėstos, visi sutinka: tai absurdas. Paminklas gigantiškas ir stovi ne savo vietoj. Tokiam statiniui reikia didesnės erdvės - net ne specialistui aišku. Ir šito negali suprasti skulptorius - kaip gali taip būti?
Mane stebina tokie dalykai. Taip, galimas daiktas, kitur jis tiktų, teisingai pastebėjo Artūras Šulcas, kalbėdamas per laidą "Ant svarstyklių". Tačiau vis tiek jis dvelkia sovietmečiu. Nejaugi nebuvo galima šios datos - Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos - įprasminti kukliu, šiltu, dvasiškai brandžiu darbeliu, o likusias lėšas panaudoti kitiems tikslams. Mano supratimu, paminklą statantys žmonės, skyrę jam didelius pinigus, nemato, kas dedasi Lietuvoje. Jie nemato, kaip žmonės gyvena. Labai liūdna, kad ir valdžia to nenori matyti. Juk šalia mūsų - baisus skurdas. Paminklas simbolizuoja didybę, kai Klaipėdoje - tokia bloga padėtis, tūkstančiai nuskurdintų žmonių.
Esu įsitikinusi, kad dalį pinigų buvo galima skirti kukliam paminklui, o visus kitus, pavyzdžiui, nakvynės namams įrengti, kad žmonės iš šalčio nemirtų gatvėse. Nakvynės namai galėtų atsirasti viename iš daugybės apleistų miesto pastatų. Pasirodo, Klaipėdos centre yra buvusios skerdyklos pastatas, be langų, be durų, - įrenkit kad ir ten. Štai čia bus didelis indėlis. Žmonėms, kurie tokį darbą padarė, bus galima nusilenkti. O dabar tie ponai reprezentuoja savo tuštybę. Bijau, kad šis paminklas yra jį statančių žmonių bedvasės būsenos atvaizdas. Nes kiekvienas paminklas ką nors simbolizuoja.
Pasak jų, tai labai prasmingi žodžiai - "Be mūsų nėra Lietuvos, be Lietuvos nėra mūsų". Šiuos Ievos Simonaitytės žodžius norima įrašyti paminkle. Tačiau nepamirškime, kaip mes einame į tą Europą. Auga savižudybių skaičius, nes žmogus nusivylė Lietuva. Jis netiki europine Lietuva. Į Europą einame per savižudybes, iš nevilties žmonės kariasi. Šis paminklas - simbolinės kartuvės. I. Simonaitytės žodžius, kurie labai gražiai atrodo, galima kitaip interpretuoti. Įsiklausykit - "Be mūsų nėra Lietuvos". Mes nepriklausomybės nebeturim - viskam Europos Sąjunga diktuoja. Žmogus įsiklauso į žodžius, kad yra nebereikalingas Lietuvai, ir jam belieka kartuvės. Tie žodžiai gali būti gražūs, jei nematytume, kas šalia mūsų darosi. O doras žmogus negali nematyti. Mūsų valdžia - nemato, mokesčių pagalba skurdina tautą.
Nors, taip sakant, traukinys jau nuvažiavo, bet jis nuvažiavo be žmonių. Todėl jį reikia skubiai sustabdyti ir atsiklausti, ar žmonės nori į tą traukinį sėstis.
Siūlau paminklo statytojams sustoti, kol nevėlu. Nes ta vieta, kur stovės paminklas, bus pati nemaloniausia Klaipėdoje. O kas bus tada? Visiems bus gėda.
Galų gale, čia buvo kitas paminklas, gražiai sutvarkyta aplinka. Tačiau gražią aikštelę reikėjo išardyti. Šitie ponai turėtų pagalvoti: ateis laikas, kai ir jų paminklas bus be jokios pagarbos nugriautas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą