Tas nuotaikas emigracijoje Amerikoje po gero dvidešimtmečio išreiškė Vincas Rastenis, pastebėdamas lietuvių įsidrąsinimą ir „beveik apyaklį pasitikėjimą Lietuvos „laiminga žvaigžde“. Mes be Vilniaus nenurimsim (išdavikas tas, kas sveikinsis ar kalbėsis su bet kokiu lenku, kol Lenkija neatidavė mums Vilniaus!), mes nedelsiant atlietuvinsim Klaipėdos kraštą, dėl bolševikų nėra ko sielotis, jie nieko Lietuvai nedarys“.
Vyravo įsitikinimas, nors realiais įmanomais planais neparemtas, kad „patriotiniai lietuvių tautos idealai vis tiek „kaip nors“ turi realizuotis, tam kliūtis sudarančios jėgos turi nusilenkti.“
Taip ir dabar norėtųsi tikėti, kad pavojus kažkokiu būdu pro Lietuvą, kuri lyg ir yra užgimusi po laiminga žvaigžde, praeis. Tiktai kas gali žinoti? Čia ir Mikaldos pranašystės bejėgės...
Klausytojams visos tos apžvalgininkų kalbos apie Rusiją ir Ukrainą matyt jau pabodo. Kaip ligonis visada kalba apie savo ligą. Tik šis klausimas jam terūpi, o visos kitos temos neįdomios. Kiek gi galima? Pavasaris atėjo. Kolektyvinių sodų metas, o jie vis apie Ukrainą ir Ukrainą...
Rusų publicistas ir politikas Konstantinas Borovojus interviu „Svobodos“ radijui piešia gana niūrią Rytų Europos ateitį. Jo nuomone, Vladimiras Putinas nebeturi kitokios išeities, kaip pradėti karinę intervenciją Ukrainoje. Rusijoje propagandos paveikta visuomeninės sąmonės isterija pasiekė aukščiausią lygį. „ Jeigu dabar Putinas atsitrauks (o bet koks atsisakymas nuo karinių veiksmų yra atsitraukimas) tai gali sukurti sudėtingą padėtį jam pačiam. Viskas parengta įsiveržimui, o šiuo metu vyksta planų koregavimas – vienas dalykas kuomet diversinės teroristinės grupės kontroliuoja oro uostus Donecke, kitas dalykas kai jos yra užblokuotos ir stumiamos ukrainiečių pajėgų. Jau ir tankai nuspalvinti mėlyna taikdarių spalva, jau kareiviai su mėlynai šalmais paruošti...“
Kokia gali būti Europos reakcija? „Lenkija, kuri kentėjo keletą agresijų iš Rytų, puikiai suvokia, kas yra rusų imperializmas ir rusų nacionalizmas. Todėl Varšuva yra pasiruošusi padėti Kijevui, nepaisant sudėtingos santykių tarp Ukrainos ir Lenkijos istorijos“, – teigia Borovojus, pridurdamas, jog „Baltijos šalys apskritai yra kiti agresijos objektai, prie Baltijos sienų taip pat vyksta kariniai mokymai“.
„Manau, jeigu V. Putinui Ukraina ar Vakarų šalys rimtai nepasipriešins, kitas jo taikinys iš tikrųjų gali būti Baltijos arba Balkanų valstybės“ – sako neseniai Vilniuje viešėjęs Michailas Chodorkovskis.
Pateisindami Kremliaus veiksmus rusai pasirenka embrioninę būseną viską apimančiose valstybės ir imperijos įsčiose. Ukrainiečių žurnalistas Vitalijus Portnikovas rašo, jog XX amžiuje dauguma rusų pritardavo visiems imperiniams bandymas ir visada pateisindavo valdžios politiką:
„Molotovo – Ribentropo nepuolimo paktas? Norėjo išvengti karo. Karas su Suomija? Norėjo nukelti sieną. Baltijos šalių okupacija? Tai ten gi viskas mūsų. Vengrų sukilimo ir „Prahos pavasario“ numalšinimas? Mes juos išlaisvinome, o jie... Afganistanas? Ten rytoj būtų buvę amerikiečiai. Krymas? Ten rytoj būtų buvę „banderininkai ir amerikiečiai, ir iš viso (yra toks išraiškingas rusiškas žodis –„вообще“) Krymas mūsų.“
Dominuoja juodos spalvos, bet gal geriau pasaulį matyti tokį, koks jis yra. Optimistiniai raidos scenarijai ir tikėjimas laiminga Lietuvos žvaigžde yra pozityvus dalykas, tačiau Rytų Europoje grįžtanti galios logika verčia būti pasiruošusiems.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą