Pono Vartotojo grėsmės iš „Kabineto 339“

Nes jei pamiršite, pas Jus ateis Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) ir nubaus.

Čia – ne anekdotas, čia – gyvenimo Lietuvoje realybė, kurioje dabar ir aš pats rizikuoju sulaukti atitinkamo dėmesio.

Todėl iškart pasakysiu: a) šis komentaras nėra reklama, bet dėl viso pikto jame pagrindinį vaidmenį atliekantį premjerą vadinsiu taip, kaip pasiūlė VVTAT – Vartotoju; b) šis komentaras tėra mano minties fikcija, todėl Vartotojo teisininkai gali būti ramūs – po rinkimų tikrai nereikės kreiptis į „atitinkamas institucijas“.

Gali būti, kad dabar svečiai iš VVTAT į mano duris nepasibels. Bent jau tokia forma, kokia pasibeldė į vieno didžiausių portalų redakciją su sprendimu apie žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygos „Kabinetas 339“ anonsą kinoteatruose ir jutūbėje. VVTAT tyrėjai nusprendė, kad tame anonse be raštiško sutikimo panaudoti Vartotojo asmens duomenys – vardas ir pavardė. Sako, tai draudžia Reklamos įstatymas.

O vos prieš vieną Seimo kadenciją Lietuvos viskas buvo kitaip. Čia aš apie 2016 m. teismuose nagrinėtą analogišką asmens duomenų panaudojimo atvejį reklamoje. Tada teisybės ieškojo mineralinio vandens „Vytautas“ reklamos herojus, kuris mėgino uždrausti naudoti savo vardą, pavardę ir atvaizdą kaip asmens duomenis, susijusius su teise į privatų gyvenimą.

Teismai tada konstatavo, kad reklama su vardu, pavarde ir atvaizdu gali būti ir nelaikoma pažeidimu net be raštiško leidimo. Ypač – jei tokius duomenis asmuo pats viešoje informacijoje apie save publikuoja viešai ir nuolat.

(Šioje vietoje siūlau padaryti reklaminę pertraukėlę: atsiverskite žymiojo Vartotojo feisbuką ir pažiūrėkite, kokiu vardu, pavarde ir atvaizdais jis ten save pristato bei viešina).

Kas matė knygos „Kabinetas 339“ anonsus, žino, kad ten nebuvo nieko, ko pats Vartotojas iki tol neviešino: nei gyvenamosios vietos (kurią, beje, ir tikriausiai be jokio raštiško leidimo gana smagiai garsino ministro Jaroslavo Narkevič „keliuko“ iniciatyva), nei slaptų asmeninių faktų, nei įpročių ar kitų duomenų.

Tik tai, kas numatyta Civilinio kodekso 2.23 str. 3 p. išimtyje. Ir būtent – atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas apie jį ir jo darbus užimant pareigas šį tą žinoti.

Akivaizdu, kad įstatymų ir teisės aktų nuostatos keičiasi pagal valdžią. Dėl to VVTAT sprendimas buvo tas, kurio visi laukė, bet niekas neapsidžiaugė. Net ir sprendimą surašę tyrėjai.

Koks gali būti džiaugsmas, kai viena vertus, žinai, KOKĮ sprendimą reikia priimti ir KAS BUS, jei darysi kitaip, o kita vertus, supranti, kad darai absoliučią nesąmonę? Tai ne džiaugsmas, tai – jausmas, primenantis lietuvių kalbos pamokas, kuriose mokinys ne analizuoja kūrinį, o bando pataikyti į mokytojo nuomonę ir ją išmokti. Kad neišgirstų: sėskis, du.

O dvejetų valdantieji „mokytojai“ per šią kadenciją pakankamai prirašė.

Štai vienas pirmųjų „dvejetukininkų“ – buvęs Muitinės departamento vadovas Arūnas Adomėnas, kuris buvo nužemintas į specialistus, o paskui su juo atsisveikinta. Štai tokį įvertinimą jis gavo kaip tik tuo metu, kai agrožaliųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui priklausantis „Agrokoncernas“ sumokėjo per 2 mln. eurų antidempingo muitų mokesčių už iš Rusijos įvežtą nešvarią salietrą (ir iki šiol dėl to teisiasi).

Ar tai kažkaip susiję? Baikit, nemanau.

Dar vienas „dvejetukininkas“ – eks vyriausiasis urėdas Marius Pulkauninkas, prisikalbėjęs apie pasikeitusią medienos pardavimo kainą ir valstybei daromus nuostolius. O jam neatsargiai paantrinęs ir dar Vyriausybę apie tai įspėjęs „suolo draugas“ Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Žydrūnas Bartkus tikriausiai galvojo, kad valdančiųjų koalicija pamirš jam parašyti pažymį. Nepamiršo.

Jis buvo prisimintas šį pavasarį ir tik, matyt, pandemija su kaukėmis ir saugiais atstumais padėjo išsigelbėti.

Dar buvo tokia Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė, kuri iš pradžių „mokytojams“ atrodė visai gera mokinė. Tik kai ėmėsi inicijuoti pokyčius statybos, maitinimo, medicinos sektoriuje, paaiškėjo, kad yra nepataisoma „dvejetukininkė“. Kaip ir buvęs Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys, visa eilė ministrų ir kitų specialistų.

Įsirašyti į šias gretas pretendavo ir VVTAT vadovė Neringa Ulbaitė, kai jai buvo padiktuotas Vartotojo uždavinys apie knygą „Kabinetas 339“. Ir nors uždavinys – klastingas, sprendimas VVTAT žmonėms buvo visiškai aiškus (ne veltui sakoma, kad diktuoti vis dėlto turi kažką bendra su diktatūra).

Užtat VVTAT joks dvejetas dabar negresia. Bent jau kol kas. Kol reikalas nepersikėlė į teismus. O žiū, šie nepabijos sakyti, kad agrožaliųjų karaliai – nuogi. Ir tada jų gėdingų vietų nepaslėps joks figos lapas.