Premjero fizikos dėsniai

Metus dūsavęs, pasaulis po truputį liaujasi. Vienoje
kitoje šalyje imta garsiau kalbėti, kad krizė nustojo ristis per ekonomikas visa traiškančiu rieduliu. Esą recesija, kitaip tariant - ekonomikos nuosmukis, lyg ir baigiasi.

Bet kas gi tas dugnas, į kurį Lietuva jau nusirito, dar nusiris, o gal ėmė lipti į paviršių - nieko negirdime savo namuose. Kur privalome girdėti, ką žada daryti šeimininkai. Šiuo atveju - valdžia, kuriai patikėta viską tvarkyti.

Premjeras Andrius Kubilius staiga prabyla, kad nusiritome į 2006 metų lygį, todėl ir privalome gyventi pagal to meto galimybes. Kodėl ne, pavyzdžiui, 2005 ar 2002 metų - nepaaiškina.

Vyriausybės vadovas, dar prisimindamas Fizikos fakultete įgytą pasaulio supratimą fiziko akimis, vaizdžiai krinta iš aštunto aukšto į šeštą. Nors turėtų kristi iš devinto. Lietuva išgirsta, kad šešto aukšto grindys yra žemiau nei aštunto. Premjeras logiškai mąsto, kad tautiečiai privalo išmokti vaikščioti šeštame aukšte.

Pasakyta vaizdžiai ir daug. Apie kažką ir apie nieką. Apie gyvenimą pagal pajamas, kurias lietuviai gaudavo prieš trejus metus. Einant A.Kubiliaus logikos numintu taku, tai reikštų, kad Lietuvos žmonės jau šiandien privalėtų vėl imti kiek nori paskolų iš dosniai jas mėčiusių vietos bei vietoje įsišaknijusių užsieninių bankų. Būstams, automobiliams, kelionėms, vestuvėms.

Tai būtų ne tik logiška, bet ir naudinga. Daugelio prekių, o tarp jų ir nekilnojamojo turto, kainos pagaliau tapo daugiau ar mažiau normalios. Vilniuje ir Klaipėdoje bent ne didesnės nei Berlyne. Ant Viduržemio jūros kranto ar Bulgarijos kalnuose.

Tik maža problemėlė - paskolų niekas nebeduoda. Skandinavai jų išdalijo jau tiek, kad visi esame prismaugti. Užrašę butus, namus, vaikų ateitį. Nebeduoda, nes ir nereikia - jiems patiems, sukergtiems su “Lėmano brolių” ir panašiais finansų monstrais, jau gerokai nusvilo uodegos. Iš aštunto aukšto į šeštą nukritęs, tačiau tikrovėje antrame Vyriausybės rūmų aukšte tebesėdintis A.Kubilius kartais primena jogą mistiką iš pagrindinės krišnaistų knygos.

Aure premjeras tautai per radiją ir sako, kad jau matosi dalykų, kurie nuteikia viltingai. Esą galime džiaugtis, kad Kanados arba Japonijos ekonomikų kasdienės lentelės rodo, jog blogiausia - jau praeityje. Tenka prisiminti, kad pavasarį tas pats Vyriausybės vadovas pranašavo net tikslią krizės pabaigos datą - vieną praėjusio birželio dieną.

Duok Dieve, kad premjero žodžiai pasiektų kažkurios už ekonomiką atsakingos aukščiausiosios jėgos ausis. Tikras, nenugrimuotas ir nesumontuotas gyvenimas Lietuvoje rodo ką kita. Visos kainos dar didės, sugrįžtame į vokelių viešpatavimo laikus, o emigruoti beveik nėra kur. Ir kam - paskui darbingas, stiprias rankas jau nubindzeno būriai specialistų.

Premjeras kažkur prie horizonto mato ekonomikos pagerėjimą. Eiliniai piliečiai - ne. Gal ir jie matytų, dar pakentėtų vardan tos, tačiau eiliniams nieko nesakoma. Tyla ir tiek. Kraupi tyla, nešanti vien neviltį. Kai gyvenimas išties - toks gražus.

"Respublika"