Sūnus palaidūnas grįžta

Dienos komentaras

Socialliberalai grįžta prie ištakų. Spaudoje paskelbta, jog partijos vadovybė, kuri dabar suka ratus po Lietuvą, pataria savo bendraminčiams ieškoti ryšių su Darbo partija.

Kaip čia kultūringiau pakomentavus tokią įvykių eigą? Gal taip: "Dulke buvai, dulke liksi..." Arba: "Iš kieno pinigų esi padarytas, to kišenėje pagaliau ir atsidursi".

Tačiau iš tiesų čia - jokios dialektikos. Tiesiog socialliberalai tęsia politinio parazito gyvenimą.

Algirdas Brazauskas suklydo sakydamas, kad koalicijos su socialliberalais, darbiečiais ir valstiečiais išbandymas bus derybos dėl mokesčių sistemos reformavimo. Premjeras sako, kad tai - svarbiausia, nes nuo derybų baigties ir reformų priklausys, ar Lietuva 2007-aisiais sugebės įsivesti eurą.

Nieko panašaus! Svarbiau už eurą ir reformas bus savivaldos rinkimai, kurie yra lyg kvalifikacinės varžybos prieš naujus Seimo rinkimus.

Mėgindamas išvengti privačios advokato praktikos, Artūras Paulauskas padarys viską, kad rastų naują politinį kūną, kuriame tarpdamas išsilaikytų valdžioje. Šiuo požiūriu Darbo partija yra tinkamas "transportas" dėl mažiausiai trijų priežasčių: reitingas, pinigai ir lyderio postas.

Darbo partijos populiarumas neblėsta netgi tada, kai Viktoro Uspaskicho politinės gyvybės rodmenys ženkliai smunka. Šaukštas deguto - koalicija su socialliberalais - neturėtų pakenkti taip, kad viena kita dešimtis paulauskininkų nesugebėtų prasmukti į savivaldybes ir Seimą.

Tačiau V. Uspaskichui A. Paulausko noras grįžti į jo glėbį nėra gera žinia. Prieš apsispręsdamas jis turėtų pasikonsultuoti su A. Brazausku, kuris 2004-aisiais buvo tiesiog išprievartautas jungtis su socialliberalais. Socialdemokratų lyderio pasirinkimas tada buvo labai aiškus: arba A. Paulauskas pašonėje, arba trys raidės - A.M.B. - ant politinio antkapio.

Socialdemokratai prieš Seimo rinkimus pakluso savo lyderiui, nes patyrė šoką. Tačiau dabar ten - maištas, kuris nežada nieko gera nei A. Brazauskui, nei A. Paulauskui.

Darbo partija yra geresnis pasirinkimas už socialdemokratus, nes tarp darbiečių yra daug perbėgėlių iš socialliberalų gretų. Be to, ten daug tokių, kurių biografijos yra "sudėtingos". Tokie žmonės yra ypač paklusnūs tiems, kurie žino.

Kitiems rinkimams nusižiūrėjęs Darbo partiją A. Paulauskas eis ten ne kojines megzti. Jis ateis, kad pasiimtų tą partiją. Būtų pirmas. Pirmininkas! Yra du būdai šito pasiekti.

Pirmas būdas - užkutenti V. Uspaskichą logiškais argumentais. Įtikinti, kad jis nesukurtas politikai, kad jo rusiškas akcentas ir slaviški užmojai yra per didelis išbandymas baugštiems Lietuvos rinkėjams. Darbo partijai reikia lietuviško lyderio, kuris nekeltų įtarimų tautai! V. Uspaskichui savo ruožtu reikia lojalaus partijos pirmininko, kuris atidirbtų kiekvieną į jį investuotą centą ar tvoros baslį.

Antras kelias - tradicinis. Norint, kad V. Uspaskichas pasielgtų taip, kaip prieš pusmetį pasielgė A. Brazauskas, reikia pasiekti, kad V. Uspaskichas turėtų problemų.

Šis kelias - ir trumpesnis, ir patikrintas, ir labiau garantuotas nei švelnusis. Socialliberalai šiuo metu kontroliuoja beveik visas specialiąsias tarnybas, o ponas V. Uspaskichas visiškai nekontroliuoja savo liežuvio. Tereikia, kad Arvydas Pocius paspaustų mygtuką "rec." (įrašyti), o po to - "play" (groti). Pirmą veiksmą reikia atlikti tyliai, o antrą - viešai.

Nors greičiausiai jau pavėlavau patarinėti. Saugumo vadas ne veltui delsia atsistatydinti. Prieš tai jis turi atlikti keletą paslaugų politikams, kad A. Pocius saugumą paliktų oriai ir su gera pensija.

Rūta Grinevičiūtė