Didelių nusiskundimų dėl to, kad esą ta dingstimi sostinėje uždaromos gatvės, negirdėjau. Jos visai ir neuždaromos: eskortas tiesiog pravažiuoja su policijos Vadovybės apsaugos vyrų palyda per judrias sankryžas, ir tiek žinių. Tik viena valdiškoje įstaigoje dirbanti moteris skundėsi, kad labiau erzina kortežo švyturėliai beigi sirenos. Ko gero – jeigu kavalkada Gedimino prospektu pravažiuoja kokius keturis kartus, gali ir nusibosti.
Tačiau žymiai daugiau girdėjau palankių atsiliepimų. Kažkas mojavo švedų karalienei, nes ji važiavo atsidariusi reprezentacinio automobilio langą. Kažkam šalia kortežo teko stovėti prie sankryžos ir laukiant žalio šviesoforo signalo. Kitaip tariant, beveik jokios įtampos, viskas paprasta, net šilta, visai ne taip, kaip atvykus kitų šalių monarchams ar politiniams lyderiams.
Vienąsyk, prasilenkdamas su karališkuoju kortežu išleidau iš narvo protą ir ėmiau fanzuoti, ieškodamas tikrųjų šio gražaus vizito poteksčių, signalų bei reikšmių.
Priėjau dviejų veik susisiekiančių išvadų. Viena vertus: Švedijos Karališkoji šeima atvyko ne tik aplankyti įspūdingą kelią iš okupuotos šalies į pilnateisę Europos Sąjungos narę nužengusią valstybę. Kita vertus, jie atvyko į šalį, kuri gyvuoja švediškomis kraujagyslėmis ir krauju.
Jeigu garbusis Lietuvos politinės geografijos metraštininkas ir žurnalistas Česlovas Juršėnas turėtų apibūdinti dabartinius Švedijos ir Lietuvos santykius savo 1975 m. išleistame žynyne „Pasaulio šalys“ (tai buvo tais laikais bene vienintelis toks leidinys, kuriame buvo sudėti visų tuo metu šalių – Jungtinių Tautų narių politiniai, ekonominiai, kiek buvo įmanoma – kariniai profiliai, kitas leidinio bruožas – jis buvo prieinamas tik tuometinės „Žinijos“ draugijos nariams ir gal dar partiniams funkcionieriams, kuriuos domino politinė geografija) anuo stiliumi būtų galėjęs parašyti, kad Lietuva yra visiškai priklausoma nuo Švedijos ekonomikos.
Tokia formuluotė p. Juršėno sudarytame žynyne, manding, reiškė ribotą šalies ūkio išsivystymą, dar labiau jos politinę reikšmę, o kartu ir intenciją, kad skaitant apie tokias visiškai priklausomas šalis skaitytojas į jas turėtų skirti mažiau dėmesio.
Tačiau paraidžiui p. Juršėnas būtų teisus. Švedijos, iš dalies kitų Skandinavijos šalių kapitalas šiandien visiškai kontroliuoja būtų finansų rinką ir komercinių bankų tinklą (kitaip tariant – finansų sistemą), Švedijos telekomunikacijos kompanijos valdo fiksuotų ir mobiliojo ryšio rinką (kitaip tariant – ryšius), Švedijos energetikos kompanijos metų sandūroje reikšmingai įsilies į mūsų elektros energijos rinką (po to, kai bus paleista Baltijos jūros dugnu nutiesta elektros jungtis „NordBalt“ ir, tikėtina, rinkoje privers susispausti kitus jos dalyvius, taip pat ir rusiškas kompanijas (kitaip tariant – energetiką). Švedijos ir kitų skadinavų kompanijos jau senokai sėkmingai ir nesėkmingai investuoja į Lietuvos žiniasklaidą (kitaip tariant, verčiasi informacijos rinkoje).
Iš to išeitų, kad finansų, ryšių, išdalies energetikos bei informacijos platinimo Lietuvoje segmentus kontroliuoja skandinavų privačios bei valstybinės kompanijos.
Reakcija į šią išvadą gali būti ir bus labai įvairi. Nuo „švedai mus užvaldė“, „mes – faktinis Švedijos protektoratas“ iki „tegul švedai, bet ne rusai“ arba „gerai, kad švedai, įvertinant jų verslo kultūrą“.
Save priskirčiau prie paskutiniųjų. Pastarąjį dešimtmetį dirbau Švedijos „Bonniers“ valdomame laikraštyje „Verslo žinios“ ir galiu pateikti tik geriausius atsiliepimus. Nes per savo karjerą turėčiau pačių įvairiausių patirčių. Kita vertus, man nevisada patinka tai, kaip Lietuvos žiniasklaidoje veikia kitos skandinavų verslo grupės. Ypač tos, kurios ilgus metus dėl verslo Rusijoje flirtavo su šios šalies valdžia.
Tačiau turiu ir kitos patirties: nepriklausomybės pirmąjį penkmetį teko turėti reikalų su dideliais ir mažais lietuviškais bankais, kurie galų gale beveik visi išvirto it supuvę ąžuolai. Vėliau čia būta bankais pasivadinusių rusiško kapitalo pinigų plovyklų, po kurių žlugimo kiti šimtai žmonių turėjo liūdnų dienų. Po teisybei, nė karto neturėjau paklausti „kur mano pinigai“, turėdamas sąskaitas skandinavičkuose bankuose. Neturėdamas galvos skausmo dėl jų saugumo, neabejotinai galėjau nuveikti prasmingesnių darbų ir esu tikresnis dėl savo ateities.
Telekomunikacijų srityje, susirungus Lietuvoje kelioms skandinavų verslo grupėms, Lietuvos vartotojai turėjo tiesiog milžiniškos naudos. Jeigu kas Lietuvoje jau ėmė nebetikėti, kad pagal kalsikines ekonomikos teorijas tikroji konkurencija mažina kainas vartotojams, tai telekomunikacijos paslaugų klientai dėl jos Lietuvoje gėrė tokį skanų konkurencijos išvirtą sultinį, ko gero, kaip niekas kitas Europoje.
O dėl energetikos – aš esu už tai, kad Švedijos ir Skandinavijos mūsų energetikoje būtų kuo daugiau. Mes visi jau patyrėme, ką mūsų kišenėms krizės laikotarpiu reiškė rusiškų kompanijų išskirtinė padėtis dujų ir elektros rinkoje. Jeigu skandinavų energetikoje bus daugiau, grėsmių bus mažiau.
Ir jeigu iš viso to išeina, kad Lietuva yra Švedijos protektoratas – sakyčiau – ir ačiū Dievui už aiškią, skaidrią geopolitinę aplinką. Kad dar mūsų smegenys prie jos greičiau priderėtų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą