Tolerancijos rezervas

Dienos komentaras

Šiurpstu nuo vis dar pasitaikančios netolerancijos. Kažkam nepatinka, kad prezidentas apie moralę kalba apverstos trispalvės fone. Atsistokite ant galvos ir nesikabinėkite!

Juk viskas - į gera. Tauta dievagojasi sociologams, kad gyvena vis geriau ir geriau. Neseniai iš teisiamųjų suolo pakilęs verslas dovanoja Lietuvai Vasario 16-osios šventę. Lietuvoje šviesėja, tačiau kažkam tai nepatinka.

Pavyzdžiui, Vasario 16-osios išvakarėse Vilniuje bulvarinė spauda piktai aprašė, kaip Vilniaus savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus darbuotojas Ezopas ėjo į iškilmingą didžiausio prie Baltijos gėjų viešnamio atidarymą. Fu, kaip nešiuolaikiška. Reikėjo rašyti: "Šaunuolis, Ezopai, ne tik pats eik, bet dar organizuok ir moksleivių ekskursijas!" Juk reikia aiškinti jaunajai kartai, kad viskas, kas vyksta už tų kaustytų durų, yra normalu. Nenormalu yra manyti kitaip.

Džiugina tik tai, kad morališkai laisvėjančioje Lietuvoje tokiems nenormaliems greitai neliks vietos. Ir ne tik todėl, kad gėjus remia Vyriausybė, o nepriklausomybę - "Rubikonas". Labiau dėl to, kad Vasario 16-ąją šventusioje tūkstantinėje minioje, kurioje kažkas pasigedo signatarų, tikrai nepristigo Ezopų.

Ir teisingai! Pabodo mums tie apsiklypinę, apsiretinę ir moralizuojantys veteranai. Mums reikia prisiminimais neapsunkinto ir nedavatkiško požiūrio į Lietuvos ateitį. Antraip mums gresia moralinis nuosmukis. Juk taip sakė prezidentas apverstos tautinės vėliavos fone.

Ir, tikriausiai, yra vienintelis būdas tokio nuosmukio išvengti. Reikia jį toleruoti. Mus išgelbės tolerancija, kurios lietuviška atmaina niekuo nesiskiria nuo amnezijos arba atminties praradimo. Jeigu jums tai nepatinka, tai iš tiesų klausykitės prezidento stovėdami ant galvos. Tada ta jūsų trispalvė bus pakabinta teisingai.

Tik neilgai, nes mūsų laukia nauji iššūkiai! Lygiai taip pat nešiuolaikiška kaip piktintis gėjų laisvėmis, netrukus bus smerktina nepriklausyti kokiai nors KGB ar jos rezervo palaikymo grupei. Nujaučiu tai, kai stebiu susijaudinusius žurnalistus, apipuolančius Arvydą Pocių ir Antaną Valionį kaskart, kai šiedu atlieka išpažintį pas Skirmantą Pabedinską.

Kaip jautriai ir naiviai jie aprašo kiekvieną naują valstybės saugumiečio ir užsienio reikalų ministro versiją apie jo veiklą KBG rezerve! Iš pradžių jie beveik gyrė Arvydėlį, kad šis nepriklausomybei brėkštant taip išradingai išsisuko nuo armijos. Po to aprašė jam kilusias abejones, ar jis apskritai davė sutikimą būti rezervistu. Dabar visi kartu jie ieško spragų ir klaidų toje byloje. "Mano parašo ten nėra!" - sako A. Pocius. "Jo parašo ten nėra", - tiki žurnalistai. Štai kur tolerancijos rezervas! Geriau dešimt nenubaustų nei vienas - neteisingai apkaltintas.

O juk tų nenubaustų - pilnos ministerijos, ambasados, Seimas. Paklauskite tų pačių signatarų, kurie prieš gerą dešimtmetį dešimtimis skaitė visokių socialdemokratinių "Antanų", anūkus pamiršusių senelių, Nacionalinio eterio pasakorių ir kitų lojalumą Lietuvai įrodžiusių žmonių bylas. Visi jie - pagerbti. Visi jie - nenubausti.

Tolerancijos, tiksliau - amnezijos, galima pasimokyti ir iš didžiųjų. Tų, kurie neskęsta ir kuriuos kviečia į prezidentinius balius. Jeigu kas nors 1997-aisiais per prezidento rinkimus būtų pasakęs, kad Vytautas Landsbergis per Vasario 16-ąją iš Signatarų namo balkono kalbės kartu su Artūru Paulausku, juk būtų išvadintas bepročiu. O juk šnekėjo ir nesiraukė nuo KGB pulkininko sūnaus artumo, nes visokia istorinė atmintis ir amžinos vertybės tėra opiumas liaudžiai, kuriančiai kitokį rytojų.

Rūta Grinevičiūtė