Kodėl Lietuvos valdžia nesiima jokių priemonių ir niekaip nereaguoja, galima tik numanyti. Politikai patyliukais šnabžda, kad negalima pyktis su strateginiu partneriu. Tačiau jei mano partneris daro klaidas ir aš negaliu jam duoti pastabos, tai jokie mes partneriai.
Kyla klausimas: jei valstybės prioritetas yra emigrantų susigrąžinimas, tai kodėl užsienyje esančių mažųjų mūsų piliečių susigrąžinimas nėra valstybės prioritetas? Gal todėl, kad labiau nei žmonės reikalingi Norvegijos pinigai?
Norvegija - turtinga šalis, dosniai finansuojanti kitas valstybes. Lietuva - ne išimtis, todėl galime daryti prielaidą, kad už pinigus nuperkama tyla. Politikų abejingumas, tai, kad Lietuvos valdžia nesirūpina savo šalies piliečiais ir leidžia galingesnėms ir turtingesnėms šalims su jais daryti ką nori, rodo, kad mes esame silpna šalis, kankinama nevisavertiškumo komplekso. Jei mes patys savęs negerbsime, tai ir kiti mūsų negerbs.
Protingumo ribas peržengė ir Lietuvoje paskleistas požiūris, kad tie, kurie kritikuoja Lietuvos valdžią, dirba Rusijai. Manau, pozicija „jei nepritari valdžiai, esi Rusijos agentas“ naudinga savo interesais besirūpinantiems Lietuvos politikams, kurie kaip velnias kryžiaus bijo bet kokios kritikos.
Prieš kelerius metus kažkodėl su Norvegija skubiai, neišdiskutavus be problemų pasirašytas susitarimas dėl kalinių pergabenimo, be to, jau dabar svarstomas EK siūlymas į Lietuvą priimti daugiau nei 700 pabėgėlių. Neturime būti abejingi kitų šalių problemoms, tačiau pirmiausia turime pasirūpinti savo daržu, kuris jau gerokai apžėlė piktžolėmis.
Mums nerimą kelia tai, kad Lietuvos vaiko teisių institucijos Norvegijos sistemą laiko pavyzdžiu ir netgi siekia ją perimti. Kodėl vaikų teisių pažeidimais garsėjanti šalis mums turi būti pavyzdys? Kodėl neimame puikaus pavyzdžio iš Danijos? Gal todėl, kad Danija Lietuvos nefinansuoja?
Analizavau, kokios organizacijos ir asmenys yra linkę liaupsinti Norvegijos vaiko teisių sistemą, - NVO, kurios gauna finansavimą iš norvegiškų fondų. Įdomu tai, kad jos visiškai neakcentuoja pagalbos šeimai, - visas dėmesys skiriamas globos pertvarkai, globėjų ruošimui ir t.t. Jos siekia dalyvauti darbo grupėse, rengiančiose įstatymus, susijusius su vaiko teisėmis, šeimos politika. Rezultatas - norvegiškų įstatymų, programų, strategijų analogai. Manau, tos organizacijos turi „atidirbti“ už gaunamus iš norvegų pinigus.
Piliečių nuomonė Lietuvoje girdima tik prieš kokius nors rinkimus. Ar pastebėjote, kad pastaruoju metu būtų išklausyta nors viena pilietinė iniciatyva? Akivaizdžiai viskas sprendžiama tik politiniu lygmeniu, aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Jei tai būtų 2016 m. vasara, ko gero, vyrautų kitoks požiūris į paprastų piliečių problemas, nes tai būtų rinkimų laikotarpis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą