Antras klausimas svarbesnis, bet pradėsiu nuo pirmo. Nesu psichiatras, todėl remsiuosi gana nauju žinomo autoriaus darbu: „Kas yra pamišimas?“ (Darian Leader). Aprašyme radau: „Iš kur, kada ir kaip atsiranda pamišimas? Jis įgimtas ar yra sukeliamas? Jis vystosi lėtai ar yra kataklizminis įvykis? Kokie gynybiniai mechanizmai mus saugo nuo savęs pačių?
Ar pamišimas – akivaizdus reiškinys? Ar neklystame vertindami pamišimą?
Pristatydamas klasikinius pamišimo atvejus, analizuodamas vidinius ir išorinius virsmus, pasitelkdamas gausius kultūrinius išteklius ir psichoanalizės teorijas, Darianas Leaderis leidžiasi į tylaus, kasdieniško, neekscentriško pamišimo aiškinimą.
Priminsiu, kad pamišimas yra psichozės forma. Rašoma, kad „Psichozė yra bendras psichiatrijoje naudojamas terminas apibūdinti psichinei būsenai, kai asmuo iškreiptai suvokia, praranda racionalų ryšį su realybe.
Psichozės atveju gali pasireikšti įvairūs asmenybės, minčių bei elgesio pakitimai: iliuzijos ir klaidingi įsitikinimai, kurie paremti tvirtais, bet iš iškreipto suvokimo atsirandančiais argumentais, (pvz., paranoja); haliucinacijos, sutrikusi mąstymo funkcija; dažnai nesugebėjimas suvokti savo elgesio ir minčių keistumo ir nepagrįstumo, bendravimo bei kasdieninės veiklos atlikimo sunkumai.“
Mūsų europarlamentaro mintys gali būti suprantamos kaip kliedesiai. Specialioje literatūroje rašomą: „ Kliedesiai psichiatrijoje priskiriami mąstymo (turinio) sutrikimams. Kliedesiai - tai neatitinkančios tikrovės, liguistos mintys, samprotavimai, kurie užvaldo pacientą, stipriai įtakoja jo gyvenimą.
Šie samprotavimai, sprendimai neatitinka tikrovės, tačiau pacientas labai jais tiki, nepaisydamas faktų, įrodančių šių minčių klaidingumą.“ Liga nebūna netikėta. Sakoma, kad iš tikrųjų psichozė nėra liga, kuri trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus. Apie artėjantį psichikos sutrikimą gali pranašauti sutrikęs miegas, negalėjimas susikaupti, vengimas bendrauti, atsiribojimas, nuotaikos pokyčiai. Dažnai apie psichozę įspėja ir akivaizdus asmenybės pasikeitimas.
Pavyzdžiui, staigus ir nepaaiškinamas bei žmogui nebūdingas susidomėjimas naujomis religijomis arba dvasinėmis praktikomis. Kartu pastebimi mąstymo pokyčiai. Elgesys tampa neracionalus ir pastebimai keistas. Skaityti daugiau: https://www.medcentras.lt/straipsniai/psichologija/psichoze-kas-tai-ir-kaip-padeti-sergantiems/
Ką gi reikėtų daryti? Įkalbėti psichozę patyrusį žmogų priimti pagalbą yra viena sunkiausių užduočių. Psichozės apimtas žmogus savaip interpretuoja įvykius ir artimųjų norą padėti, įtraukia juos į savo kliedesių pasaulį. Neveikia jokie argumentai. Dažnai tokių įkalbinėjimų rezultatas būna netgi priešingas: kliedesių kankinamam žmogui atrodo, kad artimieji nori pakenkti.
Svarbiausia, kad kenčiantis žmogus jaučiasi nesuprastas, atstumtas, sutrikęs ir nebežino, kuo pasitikėti. Kuo labiau žmogus spaudžiamas į kampą gydytis, tuo mažiau šansų, kad jis savo noru ateis pas specialistą, todėl labai svarbu parodyti pagarbą psichikos sutrikimą patiriančiojo kančiai, jo išgyvenimams.
Bėda, kad turime reikalą su žmogumi, kuris neturi stiprių kontaktų su artimaisiais ir yra nutolęs nuo tėvynės. Specialistai galėtų padėti, bet įstatymai tai riboja.
Bet grįžkim prie minėtos knygos. Aš pabrėžiau antrąjį klausimą. Kodėl randasi tie, kurie balsuoja už tokius politikus, kurie, būdami suvirintojais, puola gydyti žmones? Atsakymas duodamas toks: (132psl.) „Neurotiški, abejoti linkę žmonės dažnai būna sužavėti, kai sutinka ką nors, kas atrodo savimi užtikrintas, įsitikinęs savo tikėjimu.
Todėl sektos, kultai ir religiniai judėjimai taip dažnai susiburia aplink charizmatiškas asmenybes, kurios atrodo užtikrintos savo gyvenimo tikslu... Neurotikus, kurie nėra įsitikinę savo tikslais ar savo gyvenimo prasme, natūraliai trauks kažkas, kas puikiai žino, ko nori, kas primygtinai tvirtina kokias nors žinias ar tiesą. Abejonės siekia užtikrintumo.“
Labai nesigilindamas į „masių“ psichologiją, galiu tvirtinti, kad, deja, racionalių žmonių visuomenėje nėra per daug. Gyvenimo ritmas ir rutina skaudina nedaugelį, o netikėti dalykai išjudina mases. Sakykim, politinė visuomenė Lietuvoje radosi per keltą mėnesių, radosi aibės politikų, biurokratų, verslininkų, kurių nebuvo anksčiau. Bet radosi ir pranašų, kurie „vedė“ liaudį, nurodydami, kas yra tikra ar vertinga. Savo nuomonę primesdami daugeliui.
Tačiau ėjimą pirmyn užtikrina ne svetimų bei senų minčių kartojimas, o naujo darymas.
Tam, beje, reikia savarankiško ir kritiško mąstymo. Pasitikėjimas kitu negali būti absoliutus, nes ateitis negali būti atspėjama, ji gali būti tik sukurta.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą