Afganistanas. Bendravimo ypatumai: kaip tampama broliais (IV)

Nors ir ne pirmą kartą, bet sėdėjimas ant grindų sukryžiavus kojas šiek tiek vargina - būtina stengtis, kad batų padai būtų "nematomi". Ne naujiena, kad musulmonui parodyti batų padus - įžeidimas.

Bebaigiant pokalbį į kambarį užeina kaimo seniūnas - jis tik ką grįžo iš kito kaimo. Nors ir pavargęs po ilgos kelionės, bet pasveikinti ir taip pagerbti svečius pagal vietinius papročius yra būtina. Įėjus senoliui visi atsistojame, kojos nuo neįprasto sėdėjimo būdo šiek tiek nutirpusios, bet išsilaikau. Pasisveikinimas prasideda nuo vyriausių ir garbingiausių: vietiniai tarpusavyje gana ilgai glėbesčiuojasi susiliesdami skruostais, o mums tik ištiesiama ranka. Kol dar pažintis "neužaugus" iki pakankamo lygio ir neįgautas pasitikėjimas, bandymas sveikintis taip, kaip sveikinasi vietiniai su vietiniais - apsikabinimu ir skruostų "bučiniais" - būtų suprastas kaip nederamas, įžeidžiantis agresyvumas.

Vėl susėdame į savo vietas: garbingiausios vietos - šalia namų šeimininko ir kaimo seniūno, toliausiai nuo kambario durų, "neutraliausios" - šalia įėjimo. Kantriai aptariame dar kartą tai, ką jau buvome apkalbėję iki grįžtant kaimo seniūnui. Mums pasiūloma pasilikti pietums. Kuo mandagiau atsisakome - "baltai" pameluojame, kad skubame į kitą susitikimą. Ne pati geriausia išeitis, bet toks atsakymas priimamas. Tuo labiau kad žinome, jog kvietimas pietums visai dar nereiškia, kad maistas paruoštas: greičiausiai net produktų neturima. Tai vis afganų svetingumo gestas.

Bet jei pasiliktume, esame tikri, kad su mumis būtų pasidalinta tuo, kas turima geriausio. Ir net nesvarbu, kaip skurdžiai gyventų šeimininkas - jei jau pakvietė į savo namus, jei tave pripažino, tuomet tau skirs tai, ką turi geriausio. Kad ir paskutinį maisto kąsnį. Ir būtų didžiausia klaida ir nepagarba, matant šeimininko neturtą, pasiūlyti sumokėti už maistą. Pietūs pas neturtingą - pagarbos ženklas: "Gerbiu tave ir tavo neturtą lygiai taip pat, kaip turtingą ir jo turtą." Afganų svetingumas neturi išimčių pasiturintiems ir vargingai gyvenantiems. Tereikia atminti, kad ir ką valgytum, padėkok už maistą, pagirk virėją - juk tai patiekta tau, ypatingam svečiui.

"Khoda hafiz" ("Iki pasimatymo", pažodžiui: "su Dievu") - draugiškai, su šypsenomis atsisveikiname vėl pridėdami ranką prie krūtinės. Na, užtrukome bent tris kartus ilgiau nei planavome, bet, regis, užuomazgos draugystei ir bendradarbiavimui atsirado. Kita vertus, juk patys žinome, kad laikas čia - reliatyvi sąvoka ir ne valandomis skaičiuojamas... Tačiau viena, ką užmiršome - pasirūpinti dovanomis. Bent jau mažu suvenyru namų šeimininkui ar žaislais vaikams. Tai būtų tikrai teigiamai įvertinta. Tik jokiu būdu ne žmonai ar kitoms namuose gyvenančioms moterims. Elgesys su moterimis ir jų statusas čia - atskira tema.

Antrasis susitikimas su kaimo atstovais įvyksta mūsų bazėje. Šilta pasisveikinimo ceremonija ir veduosi svečius į susitikimo kambarį: šį kartą arbata vaišinsime mes. Trys žingsniai, ir kaimo seniūnas mane paima už rankos - einam susikabinę. Mūsų draugystę iš karto pastebi stovyklą saugantys kariai. Jiems vyrai, susikabinę rankomis, vis dar kelia šypseną. Juk pas mus (Lietuvoje ir ne tik) tai daugiau nei neįprasta ir turi visai kitokią reikšmę. Bet ne čia. Afganistane vyrai, susikabinę rankomis, visiškai įprastas dalykas - tiesiog artima draugystė. O vyro ir moters, susikabinusių rankomis, čia dar nesu matęs, nes tai yra ne tik neįprasta, bet ir nepadoru. Tik vyras savo žmoną turi teisę paimti už rankos.

Einame susikabinę rankomis tuos kelis šimtus metrų iki susitikimo kambario: kažkas šypsosi su nuostaba, o aš džiaugiuosi. Vietinių pripažinimas man reiškia labai daug. Kas žino, gal dar keli susitikimai, ir mūsų draugystė "užaugs" iki apsikabinimo ir susilietimo skruostais... "Pirmas susitikimas - svečias, antras - brolis" - vienas iš nerašytų afganų svetingumo ir bendravimo principų, iki kurio virtimo realybe reikia daug nuoširdumo, lankstumo, kantrybės bei vietinės kultūros subtilybių išmanymo.

Bus daugiau