Afganistanas (VIII). Šventinių tradicijų beieškant

Vaidas BIMBIRIS

2013-01-11 18:14

Šeštadieninio "Vakarų ekspreso" skaitytojams - įspūdžiai iš Afganistano, kuriais dalinasi ten tarnaujantis klaipėdietis Vaidas Bimbiris, LDK Butigeidžio dragūnų motorizuotojo pėstininkų bataliono viešųjų ryšių karininkas. Jis yra 2012 metų lapkritį Goro provincijoje tarnybą pradėjusios 16-osios Provincijos atkūrimo grupės (PAG) iš Lietuvos pamainos Karių ir civilių bendradarbiavimo grupės karininkas.

Turbūt ir nebūtų kilus mintis rašyti šia tema, jei ne į stovyklos bastionus ir karių nuotaikas gruodį pradėjusios "belstis" Kalėdos. Ir net pats nepajutau, kaip kartą apimtas tos iš toli atskriejusios šventinės nuotaikos, užsimiršęs paklausiau savo draugo: "Abdulah, kaip pas jus švenčiamos Kalėdos? Kalėdos? Kokios dar Kalėdos islamo kultūros šalyje?" - pagavau save nuslydus į šoną.

Abdulah į tokį mano nesusivokimą reagavo mandagiai - nusišypsojo - jis žino, kas yra Kalėdos, bet tik tiek.

"Tai ne mūsų šventė ir jokių tradicijų jai paminėti neturime", - atsakė mano draugas. Ir pridėjo: "Bet mes ką tik minėjom kitas gražias šventes."

Taip aš per kelias valandas pokalbio išgirdau tikrai nemažai: apie Ramadaną, Ašurą, Kurbaną. Na taip, apie Ramadaną turbūt mažai kas nėra girdėjęs - tai devintasis mėnuo pagal musulmonų kalendorių, kurio metu islamą išpažįstantys žmonės laikosi pasninko ir kurio pabaigą atšvenčia linksmai, keldami puotą bei dalindami labdarą (zakatą) skurstantiems.

O kas girdėjo apie Ašurą ar Kurbaną? Taigi, ką mums rodo visagalis internetas? Žiūrime vaizdo įrašus. Ašura: pusnuogiai vyrai plakasi save aštriomis grandinėmis; Kurbanas: grupė šaukiančių vyrų vaikosi vieną avinėlį, kurį pagavę paskerdžia. "Linksmas" šventimas ir "gražios" tradicijos", - pagalvojau pažiūrėjęs šiuos vaizdelius. Ir kaip aš tokias "linksmybes" pražiopsojau savo ankstesnių buvimų Afganistane metu?

Bet po išsamaus pokalbio su Abdulah viskas stojo į savo vietas: pusnuogių vyrų, plakančių save grandinėmis, bei avinėlio medžioklės čia, Čagčarane, o tikėtina, ir visame Afganistane, nepamatysi. Ašura - viena žymesnių musulmonų švenčių, skirta paminėti mūšiui prie Kerbelos (vietovė šalia Bagdado, Irake). Kuo svarbus šis mūšis? Turbūt žinote, kad musulmonai, kaip ir krikščionys, nėra "vienos rūšies", ir skirstomi į dvi pagrindines tikėjimo kryptis: sunitus ir šiitus. Būtent Kerbelos mūšis (680 m.) yra tas atskaitos taškas, po kurio įvyko pasidalijimas. Dabar kai kurie šiitai, minėdami mūšio kančias bei "apsivalydami" nuodėmes, "šventina" save grandinėmis, o sunitai yra santūresni ir tiesiog dalina maistą skurstantiems. Afganistane dominuoja sunitai ir tikrai - Ašuros dieną (pagal mūsų kalendorių ši šventė buvo lapkričio 24-ąją) - nė vieno smurto prieš save atvejo Čagčarane nebuvo užfiksuota. Tik tylus ir ramus pasidalijimas gerumu ir užjautimu...

O kaip dėl avinėlio? Juk jūs pamenate istoriją, aprašytą Senajame Testamente, kurioje pasakojama, kaip Dievas Abraomui liepė (tam, kad įrodytų savo tikėjimo tvirtumą) paaukoti sūnų, o šiam besiruošiant tai padaryti Visagalis pakišo avinėlį? Taip taip, Kurbano šventė islamą išpažįstančiose šalyse skirta paminėti šiam bibliniam įvykiui. Bet ir vėl Abdulah mane "nuvylė" - jokių "šventinių" gaudynių ir viešo skerdimo čia, Čagčarane, taip pat nepamatysi.

Aukojimo šventės - Kurbano - ceremonijos ganėtinai kuklios: perkama riebi ir sveika avis (kad Alachas būtų deramai pagerbtas), prieš skerdžiant gyvuliui kalbami visokie meilūs žodžiai - kad mažiau streso patirtų aukojama avis ir mėsa būtų "ekologiškesnė", tuomet bismillah (Alacho vardu) ir...

Beje, skerdiena dalinama į tris dalis: trečdalis sau, trečdalis giminėms ir kaimynams, paskutinė dalis išdalinama vargšams.

Kurbanas minimas 70 dienų po Ramadano ir švenčiamas tris dienas, per kurias turi būti pamiršti bet kokie pykčiai ir nesutarimai, musulmonai rengiasi puošniais drabužiais (tikima, kad Alachas tai įvertins ir apdovanos naujais daiktais), lanko savo artimuosius ir vaišinasi maistu. Be abejo, būtina bent kiek pasivaišinti nepaisant to, kad skrandis gali būti jau pilnas - juk pamenate musulmonų svetingumo tradicijas? O man tai kartu primena ir lietuviškas valgymo ir persivalgymo šventes...

Žinote, koks susidarė įspūdis po šio kelių valandų pokalbio apie švenčių tradicijas? Nepaisant 4 000 kilometrų atstumo, nepaisant skirtingos istorijos ir šalies raidos, nepaisant tautybių, kultūrų ir religijos skirtumų - ne taip jau toli vieni nuo kitų esame... Ne šie skirtumai svarbiausi, o buvimas žmogumi - gebėjimas suprasti, užjausti, dalintis...