Laikas čia turi kelias "pavaras" - kartais stoviniuoja vietoje, o kartais tarsi kažkur dingsta ne tik dienos, bet ir savaitės. O paskutinėmis dienomis prieš grįžtant į namus ir jau sėdint ant lagaminų apima jausmas, kad kažkas tarsi vaizdo juostą pagreitintai prasuko tą pusmetį kalnuose.
Žinote, kokia tradicija yra mūsų stovykloje išlydint karius? Jau sėdant į transporto priemones ir pamažu judant pakilimo tako link, kuriame laukia lėktuvas į namus, per aliarminius garsiakalbius suskamba Marijono Mikutavičiaus daina "Pakeliui namo". Kažkur esu girdėjęs, jog ši daina yra emigrantų "himnas", lydinti Tėvynės išsiilgusius tautiečius į namus. Ir tikrai, anksčiau ausis pasiekdavo tik šio kūrinio linksma melodija ir priedainis, o dabar akimis atsisveikinant su kalnais kiekvienas dainos žodis giliai įstringa širdyje, akimirką sukeldamas silpnumą kojose. Skambant šiai dainai kariai įstoja į grįžtančių emigrantų gretas: ne gyvenimo būdu, o noru skristi... Turbūt šio kūrinio autorius net nepagalvojo apie magišką savo dainos poveikį.
Galbūt pasirodys keista, tačiau paskutinėmis dienomis Afganistane namų ilgesys pradeda maišytis su sunkiai apsakomais sentimentais kalnų kraštui. Juk čia tu palieki bene geriausių savo gyvenimo metų pusmetį, o jei tai buvo nebe pirmoji pažintis su šia šalimi, tai kalnai negrįžtamai pasisavina metus ar dar daugiau...
Prireikė ne vienos savaitės, kad bendraudamas su vietos žmonėmis užsitarnautum jų pagarbą ir pasitikėjimą, kad taptum broliais, todėl dabar ir atsisveikinti nėra lengva. Ir nors afganai tikrai gerai moka slėpti bet kokias savo neigiamas emocijas, tačiau žvilgančios ašaros akyse ir virpantis atsisveikinimo apsikabinimas išduoda, kad ilgas kelias į draugystę negali baigtis tik mandagiu rankos paspaudimu. Gyvenimas kalnuose palieka savo gilią žymę: tik palikdamas šį kraštą suvoki, jog buvai kitame pasaulyje, kurio mažą dalelytę kažkur viduje išsiveži su savimi...
"Grįžtam į ateitį", - juokaujame garsiai, kad lėktuvo variklių griausmas nenuslopintų mūsų nuotaikų. Ir nors jau tūkstančius kartų žiūrėjome į kalnus, galėdami žodžiais nupiešti kiekvieną jų tylų išlinkimą, tačiau tik pakilus į orą nevalingai spaudžiamės prie mažų karinio lėktuvo langų norėdami dar kartą atsisveikinti su nebyliaisiais šio krašto šeimininkais. Kelios minutės, ir kabame virš debesų.
Kelionė ilga - juk reikia įveikti ne tik 4 000 kilometrų, bet ir daugiau nei 600 metų: paliekam 1392-uosius ir grįžtam į 2013-uosius. Galvoje nesustodamas sukasi skaitiklis, skaičiuodamas likusį laiką iki tos akimirkos, kai pagaliau tvirtai apkabinsi savo brangiausius žmones. Kiekvieną dieną juos spausdavai prie savęs mintyse tūkstančius kartų, tačiau net visus šiuos apkabinimus kartu sudėjus neišgautum to jausmo, verto bent vieno tikro prisiglaudimo. Net alchemikai turbūt buvo arčiau savo tikslo. Magiškas kalnų vėjas įpučia į žmogaus sielą kažko neapsakomo...
Paprastai lėktuvui nusileidus oro uoste niekada neploju, tačiau šįkart važiuoklei palietus gimtinės žemę patys delnai pradėjo nevalingai daužytis vienas į kitą. Dar daugiau daužėsi širdis. Atrodo, tuoj išlipęs krisiu ant kelių ir tarsi popiežius išbučiuosiu šaltą pakilimo tako asfaltą.
Dar girdžiu "Pakeliui namo" akordus, o virš galvos danguje savo kukliu mirgėjimu sveikinasi žvaigždės: "Sveiki sugrįžę į namus!"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą