Apie tai, kas vyksta šioje Pietų Amerikos šalyje ir ko galima tikėtis, „Vakaro žinios“ kalbasi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, tyrėja Ieva Giedraityte.
- Didesni ar mažesni politiniai konfliktai šiemet įsiplieskė ne tik Venesueloje, bet ir kaimyniniame Ekvadore bei Kolumbijoje. Ar juos kas nors sieja?
- Kolumbijos atvejis, nors jį ir bandoma sieti su Venesuela - visai kitoks. Jo ištakos siekia dar XIX amžiaus pabaigą ir konservatorių bei liberalų konfliktus dėl valdžios. Atvirą konfliktą įžiebė liberalų kandidato į prezidentus Chorchės Eliesero Gajtano (Jorge Eliécer Gaitán) nužudymas 1948 metais.
Tuomet šalies sostinėje Bogotoje prasidėjo tris dienas trukusios riaušės, kurios peraugo į atvirą pilietinį karą. Karas, nusinešęs apie du šimtus tūkstančių gyvybių, buvo ypač kruvinas.
Tik 1957 m. buvo sudarytas vadinamasis Nacionalinis frontas, susitarimas tarp konservatorių ir liberalų, išstumiantis kitas partijas. Tačiau suvaldyti didžiulę šalį po ilgo ir kruvino konflikto jau buvo sudėtinga. Dalis kovojančių grupuočių, dažniausiai saistomų kairiosios ideologijos ir susiformavusių iš žemės siekiančių smulkiųjų žemdirbių, buvo nusivylę susitarimu.
Šios grupuotės telkėsi į vadinamąsias „nepriklausomas respublikas“, kurios organizavosi į žemdirbių kooperatyvus ir nepasitikėjo vyriausybe. Kolumbijos valdžia jose matė grėsmę ir 1964 m. vieną iš šių teritorijų, Marketaliją pabandė užimti jėga. Perimti teritorijos kontrolės nepavyko, o į kalnus pasitraukę jos kovotojai suformavo FARC (Kolumbijos ginkluotąsias revoliucines pajėgas - Liaudies armiją), dar ir šiandien turinčią apie 16 tūkst. kovotojų.
Be šių, atskirą ir vis dar ginklų nesudėjusią karinę grupuotę - ELN - suformavo Kubos įkvėpti ir ten apmokyti kovotojai. Maždaug nuo 1970 iki 1990 šalyje veikė ir dar viena partizaninė grupuotė, pasivadinusi M-19. Oficialioji valdžia leido ją remiantiems turtingiesiems žemvaldžiams ginkluotis ir ginkluoti žmones savigynai. Taip šalyje atsirado trečioji karinė jėga, sukarintos neoficialios organizacijos, ir konfliktas įsisiūbavo.
Kuomet XX a. pabaigoje šalis tapo viena pagrindinių narkotikų gamintojų ir eksportuotojų, be minėtų sukarintų pajėgų atsirado ir narkotikų baronai su savo „armijomis“, o partizanai ir sukarintos neoficialios grupės pradėjo pildyti savo pajamas pelnu iš narkotikų verslo.
Gyventojų grobimas ir išpirkos reikalavimas buvo dar vienu būdu iždui papildyti. Skaičiuojama, jog nuo 1958 iki 2013 metų konflikte žuvo net 220 tūkst. žmonių. Tokia kariaujanti, pavojinga ir sunkiai kontroliuojama Kolumbija įžengė į XXI amžių.
- Ir kas pasikeitė XXI amžiuje?
- Prezidentu 2002-2010 metais buvęs Alvaras Uribė (Álvaro Uribe) itin aktyviai kovojo su FARC. Kariuomenė buvo kaltinama žiaurumu, paprastų gyventojų persekiojimu. Vis dėlto saugumo padėtis šalyje pradėjo gerėti.
Dėl JAV pagalbos ir finansavimo buvo parengtas ambicingas saugumo ir vystymosi „Kolumbijos planas“, tačiau jis vertintas ne tik pozityviai: pastebima, kad itin didelis dėmesys buvo skiriamas karinėms operacijoms, o ne ekonomikos ir kokos lapus auginančių regionų vystymui.
Kartu su kokos plantacijomis kariuomenė naikino ir šalimais gyvenančių valstiečių auginamus augalus, jokių alternatyvų šiems nebuvo siūloma. A.Uribę prezidento poste pakeitęs Chuanas Manuelis Santosas (Juan Manuel Santos) greitai atsiribojo nuo pirmtako saugumo politikos ir pradėjo derybas su FARC.
Šalims tarpininkavo Kuba, Čilė, Venesuela ir Norvegija. Susitarimas tarp valdžios ir kovotojų 2016 m. tarsi buvo pasiektas, tačiau paskelbus referendumą daugelis į jį atėjusių pasisakė prieš taiką su sukilėliais.
- Žmonės nenorėjo taikos?
- Žmonės tikrai norėjo taikos - referendumo priešininkai laimėjo mažiau nei vienu procentu balsų. Tačiau nemažai kolumbiečių jautė, kad susitarimas neteisingas. Pavyzdžiui, kai kurios FARC aukų šeimos reikalavo griežtų bausmių kovotojams, joms nepatiko idėja leisti FARC tapti politine partija ir t.t. Galiausiai politinę įtaką išsaugojęs A.Uribė taip pat priešinosi šiam susitarimui ir aktyviai ragino jo nepalaikyti.
- Taika nebuvo pasirašyta?
- Parlamentas, kiek pakeitęs susitarimo sąlygas, jį visgi ratifikavo, tačiau šiandien jo įgyvendinimas kelia nerimą. Viena vertus - valdžia nevykdo didelės dalies savo įsipareigojimų. Vienas pagrindinių susitarimo elementų, žemės reforma, stringa ir mažai tikėtina, kad pajudės, nes žemes valdo įtakingi žemvaldžiai.
Ginklus sudėję kovotojai prašė užtikrinti jų saugumą, bet, kaip skaičiuoja nevyriausybinės organizacijos, po taikos pasirašymo jau nužudyta daugiau kaip 100 buvusių kovotojų bei daugiau nei 700 politinių aktyvistų. Kita vertus, šalyje vis dar veika karinė ELN grupuotė, o kai kurie žymūs FARC kovotojai pareiškė, kad jie vėl pradės karą.
Vyriausiasis grupuotės vadas Rodrigas Londonas Ečeveris (Rodrigo Londono Echeverri), geriau žinomas, kaip Timošenka, ragina visus klausimus spręsti taikiai, tačiau nėra taip paprasta perorientuoti tūkstančius žmonių, pripratusių prie karo ir ginklų. Ypač kai narkotikų karteliams tokių žmonių labai reikia.
- Ko, esant tokiai situacijai, galima laukti?
- Problemų Kolumbijoje tikrai daug. Stringant taikos susitarimo įgyvendinimui, Kolumbijoje vėl aktyvėja smurtas, o pasaulis baiminasi narkotikų plitimo iš valdžios nekontroliuojamų teritorijų, kuriose šis verslas klesti ir toliau. Visgi mažai tikėtina, kad šalis suskils į atskirus regionus ar taps antrąja Venesuela, iš kurios visi skubės pabėgti.
Stabilumas yra pasiektas: Bogotoje nebesprogsta bombos, saugumo situacija ženkliai pagerėjusi. Auga krašto ekonomika, į šalį atvyksta vis daugiau turistų. Tai rodo, kad šalis atsigauna.
Žmonės pavargo nuo karo, tad tikėtina, kad susitarimas „išgyvens“. Aišku, tai neišspręs giluminių konflikto priežasčių: Pasaulio banko duomenimis, Kolumbija yra šešiolikta nelygiausia pasaulio valstybė, pirmaujanti Lotynų Amerikoje pagal žemės koncentraciją.
Čia vos vienas procentas ūkių valdo net 81 procentą visos dirbamos žemės. Kadangi vietiniai oligarchai tikrai neskubės dalintis žeme, su istorine - turtine nelygybe susiję žemo intensyvumo konfliktai, tikėtina, rusens dar ilgai. Aktualus ir narkotikų gamybos klausimas - šis verslas yra labai giliai įsišaknijęs į ne vieno regiono ekonominį, politinį ir socialinį gyvenimą.
Faktai apie Kolumbiją
Pirmieji lietuviai, atvykę į Kolumbiją, buvo tėvai saleziečiai, prieš pat II pasaulinį karą apsigyvenę Bogotoje. XXI a. pradžioje šioje šalyje dar gyveno apie 250 lietuvių.
Šalies plotas - 1 138 910 kvadratinių kilometrų, gyventojų skaičius - 47 790 000.
Vidutinis atlyginimas didžiuosiuose miestuose neviršija 400 JAV dolerių (apie 370 Eur), regionuose jis gerokai mažesnis.
Rašyti komentarą