Rusijos ketinimai įtraukti Baltarusiją į savo sudėtį ne rimtesni, nei buvo prieš metus, o Lietuvos kaimynės vadovas Aleksandras Lukašenka naudojasi viešąja erdve siekdamas spausti Rusiją, mano analitikai. Vis dėlto Baltarusijos galios centro pasitraukimas nuo Minsko Maskvos link mūsų šaliai gali turėti rimtų ekonominių pasekmių.
Praėjusią savaitę A. Lukašenka dukart lankėsi Maskvoje, kur susitiko su Vladimiru Putinu aptarti sąjunginės valstybės sutarties įgyvendinimo. Šią sutartį, kurioje numatomos Minsko ir Kremliaus ekonominės ir iš dalies politinės jungtuvės, šalys pasirašė dar 1999 m.
Baltarusijos žiniasklaidoje susirūpinta, kad grįždama prie primirštos idėjos Rusija siekia išsiplėsti į Vakarus – esą Baltarusijos suverenumas gali būti galutinai atiduotas už pigesnę naftos žaliavą. Naftos produktų eksportas bei perdirbimas sudaro beveik trečdalį viso šalies eksporto, o Rusijai už tai mokama kaina kur kas žemesnė nei rinkoje, todėl Kremliui kilstelėjus kainą šalies ekonomika skęstų it kirvis ežere.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektoriaus Lauryno Jonavičiaus teigimu, Rusijos spaudimas Baltarusijai išties išaugęs, tačiau tai prasidėjo ne pastarosiomis savaitėmis. Dar daugiau, Maskvos izoliacija tarptautinėje erdvėje bei ekonominiai sunkumai skatina Kremlių iš naujo įvertinti norą subsidijuoti A. Lukašenkos režimą.
„Sąjunginė valstybė formaliai įkurta 1999 m. Problema ta, kad teisinių susitarimų įgyvendinimas šiose valstybėse yra ganėtinai specifinis. Ir dabar Rusija labiau spaudžia realiai įgyvendinti susitarimus, kurie apima bendrą valiutą ir bendrą mokesčių sistemą. Bendrą politiką daugeliu ekonominių klausimų, bet kartu ir politinių, gynybinių bei saugumo“, – paaiškino regiono ekspertas.
Kitaip tariant, Kremlius vis mažiau linkęs finansuoti Minską gera valios vedinas, siekia išpešti iš Baltarusijos apčiuopiamos naudos ir pigesnės naftos masalu dar arčiau prisitraukti nuo Maskvos malonės priklausantį A. Lukašenkos režimą.
Nepriklausomybės miražas
Alfa.lt kalbintų analitikų nuomone, Rusijos įtaka politiniams procesams Baltarusijoje apčiuopiama net ir be tiesioginio Maskvos valdymo – nuo Rusijos išteklių priklausomas Minskas neturi rimtos alternatyvos Kremliaus įtakos sferai, o dairymasis į Vakarus reikštų A. Lukašenkos režimo pabaigą.
„Kadangi priklausomybė yra milžiniška, Baltarusijos prezidentas gali kalbėti ką nori. Realybė tokia, kad instrumentų kažką pastatyti prieš Rusiją tiesiog nėra. Vienintelė reali alternatyva yra Vakarai, o tai reikštų vidines reformas, kurių A. Lukašenka nenori“, – paaiškino L. Jonavičius.
Seimo konservatorė, parlamentinės grupės „Už demokratinę Baltarusiją“ narė Rasa Juknevičienė sako mananti, kad V. Putinas norėtų Lietuvos kaimynę paversti Rusijos dalimi, tačiau nesiima teigti, kad tokios veiksmų eigos reikėtų tikėtis dabar.
„Santykių paūmėjimų yra buvęs ne vienas. Prieš kelerius metus per rusiškus kanalus, kuriuos žiūri visi baltarusiai, buvo pradėti rodyti filmai, nukreipti prieš A. Lukašenką. Kiekvienais metais, ypač kai pradedama derėtis dėl dujų ir kuro, konfrontacija suaktyvėja. Dabar vėl pasipylė straipsniai ir kalbos apie tai, kad jau bus anšliusas griežtas“, – sakė politikė.
Konservatorė pastebėjo, kad siekiai atgaivinti sąjunginės valstybės projektą gali būti susiję su 2024 m. pasibaigsiančiu V. Putino prezidentavimu. Siekti dar vienos kadencijos nepakeitęs Rusijos Konstitucijos jis negalėtų, o naujo darinio su nauja Konstitucija atsiradimas šią kliūtį galimai pašalintų.
Nemato priežasties
Baltarusijai neturint alternatyvos Maskvos galiai, Rusijai neapsimoka imtis drastiškų veiksmų, mano Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius. Pašnekovas Alfa.lt sakė manantis, kad iš Baltarusijos skleidžiamos žinios esą Rusija ketina šią užimti tėra režimo triukas.
„Akivaizdu, kad A. Lukašenka eskaluoja situaciją, tai jis daro jau keliolika metų. Dabar prasidėjo šnekos apie tai, kad Rusija kažką darys. Prieš metus jau buvo pradėta šią temą eskaluoti. Dabar naujas etapas. Tiek dabar, tiek tada informaciją skleidžia pats A. Lukašenka“, – aiškino M. Laurinavičius.
Tokie veiksmai Rusijai galėtų atnešti dar didesnį vakarietiškų sankcijų kraitį, todėl imtis avantiūriškos karinės kampanijos prieš kontroliuojamą regioną M. Laurinavičius nemato prasmės. Situacija galėtų būti kitokia, jei Minskas drastiškai pakeistų kryptį Vakarų link, tačiau šiuo metu toks scenarijus nėra galimas.
Kolegai neprieštaravo ir L. Jonavičius, kurio manymu, bet kokie A. Lukašenkos svaičiojimai apie didesnės autonomijos siekius neturi pagrindo, o didesnės reformos sužlugdytų Baltarusijos ekonomiką, grįstą pigių žaliavų iš Rusijos importu. Pastatęs šalies ekonomikos modelį ant rusiškos naftos pamato, Baltarusijos prezidentas įspraudė save į kampą.
Grėsmė – ne tik karinė
Lietuvos link artėjančios Rusijos sienos keliamų grėsmių sąrašas mūsų šaliai – ilgas. Tačiau daugiausia keblumų sukeltų Rusijos kariuomenės priartėjimas. Vis dėlto buvusi krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė Alfa.lt sakė, kad Rusijos pajėgų Baltarusijos teritorijoje bei pasienyje su Lietuva netrūksta ir šiuo metu. Karinių pajėgų integravimas – geriausiai pavykęs sąjunginės valstybės dėmuo.
„Siena jau dabar praktiškai kartu su Rusija saugoma. Ir Rusijos tarnybos dalyvauja pasienio apsaugoje, tik tiek, kad tai nėra tiesiogiai matoma. Tiesa, tik valandų klausimas, kada Rusijos pajėgos galėtų atsidurti greta Lietuvos ir Baltarusijos sienos, nelabai atsiklausdamos A. Lukašenkos leidimo“, – aiškino politikė.
Kremliui įgaunant vis daugiau įrankių, leidžiančių kontroliuoti Baltarusijos ekonominį gyvenimą, Lietuva galėtų netekti didelės dalies Klaipėdos uoste kraunamų baltarusiškų krovinių. Kremlius jau ne kartą pirštu baksnojo į didelę Lietuvoje perkraunamų baltarusiškų krovinių apimtį – pavyzdžiui, 2017 m. tokie sudarė apie 35 proc. visos Klaipėdos jūrų uosto krovos. Kadangi Klaipėdos uostas sukuria 6,14 proc. šalies BVP, baltarusiškų krovinių netektį pajaustų visos šalies ekonomika.
„V. Putinas yra sakęs, kad Baltarusijai reikia pereiti su kroviniais į Rusijos uostus, bet kol kas tai dar neįvyko, nes Baltarusijos verslui tai neapsimoka ekonomiškai – eksportuoti prekes per arčiausiai Baltarusijos esantį Klaipėdos uostą apsimoka labiau“, – sakė R. Juknevičienė.
Panašios nuomonės laikosi ir L. Jonavičius, kurio manymu, suverenumą išlaikančioje Baltarusijoje šiuo metu laimi racionalus verslo išskaičiavimas, mat prekiauti kliaujantis Rusijos uostais būtų kur kas brangiau.
„Rusai jau kelerius metus spaudžia nukreipti į Rusijos uostus. Šie yra toliau, todėl išaugtų baltarusiškų prekių kaina, nors tai ir būtų politiškai bei ekonomiškai naudingiau patiems rusams. Baltarusiai nesutinka dėl ekonominių racionalių priežasčių. Tačiau jei galios centras pasistums į Maskvą, tikėtina, ir tokie sprendimai atsiras, kas reikštų kažkokius pokyčius ir Klaipėdos uostui“, – aiškino akademikas.
Detalių apie V. Putino ir A. Lukašenkos susitikimą trūkumas sukuria prielaidas spekuliacijoms, tačiau labiausiai tikėtina, kad rusiškomis žaliavomis savo šalies ekonominę gerovę grindžiantis Baltarusijos prezidentas siekia įtikinti Kremlių savo svarba. Kitu atveju ankstesni A. Lukašenkos bandymai pritraukti dėmesio skambiais pareiškimais apie Rusijos grėsmę šiam grįžo bumerangu, nes prezidento žodžiu darosi kone neįmanoma tikėti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą