Jis yra viena ryškiausių asmenybių Rytų ir Vakarų dvasinio susiliejimo pasaulyje. Garsiausias JAV gydytojas terapeutas, endokrinologas, propaguojantis holistinę sveikatos sampratą ir teigiantis, jog mūsų biologiją kuria sąmonė: protas, emocijos, elgesys, socialiniai santykiai ir bendravimas. Tradicinių mokslininkų ir medikų kritikuojamas dėl metafizikos bei mokslo jungimo ir "bereikalingų vilčių" ligoniams suteikimo, Deepakas Chopra teigia: "Medicinos industrija yra verslas, kuris siekia pelno. Nepamirškite to. Jūs turite patys rinktis, už ką mokate. Vienintelis būdas, kaip pasirinkti teisingai, yra lavintis ir nebūti pasyviems."
D. Chopros įsitikinimu, visame kūne, kiekvienoje ląstelėje, glūdi sąmonė, todėl kiekviena ląstelė žino, kaip pasveikti: "Medituodamas žmogus gali nugalėti vėžį bei širdies ligas ir net sustabdyti senėjimo procesą."
D. Chopra Gimė Indijoje, mediciną studijavo Tuftso, Bostono ir Harvardo universitetuose. 1968 m. su žmona Rita emigravo į JAV. Vadovavo ligoninei "New England Memorial Hospital" (NEMH) Masačūsetse, 1985 m. susitiko su Maharishiu Maheshu Yogiu, kuris paragino studijuoti ajurvedą. Palikęs NEMH, Chopra įkūrė JAV ajurvedos asociaciją ir tapo jos prezidentu (vėliau ji buvo pervadinta Maharishio sveikatos centru). Parašė 65 knygas, kurių pasaulyje parduota daugiau nei 20 milijonų egzempliorių (išverstos į 35 kalbas). Garsiausios - "Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai", "Mago kelias", "Nesenstantis kūnas", "Amžinas protas", "Kvantinis gydymas", "Riši sugrįžimas" ir kt. Gyvena San Diege, turi du jau suaugusius vaikus.
D. Chopros, kuriam gruodžio 22 d. sukanka 66-eri metai, gyvenimo istoriją atskleidžia jo interviu žurnalo "What is Enlightenment?" redaktoriui Andrew Cohenui (pateikiama sutrumpintai).
Brolio liga: biologija ir sąmonė
Kurie žmonės jums turėjo daugiausiai įtakos?
Pagal reikšmingumą: motina, tėvas, močiutė iš tėvo pusės, vėliau - Džidu Krišnamurtis ir Maharišis Mahešas Yogis.
Močiutė mudviem su broliu (Chopra turi jaunesnį brolį Sanjivą, kuris dabar yra medicinos profesorius ir dirba "Beth Israel Deaconess Medical Center" fakulteto dekanu. - Red. past.) pasakodavo mistines istorijas, o paskui jas paaiškindavo. Tada man buvo 4-5 metai, bet aš iki šiol prisimenu visas. Vėliau mano motina dainuos mums šias istorijas iš Vedų originalia sanskrito kalba. Tai labai ryškios istorijos, ji sakys, kad mes privalome būti tokie kaip tie dievai ir deivės - kaip Ramas arba Lakšmis. Ji nuolat mus trikdydavo savo klausimais: "Kaip Sarasvitis arba Lakšmis, arba Ramas pasielgtų tokioje situacijoje?"
Kai man buvo šešeri ar septyneri metai, mano tėvas gavo stipendiją kelti šiuolaikinės kardiologijos kvalifikaciją Anglijoje. Po kurio laiko pas jį išvyko ir mama, todėl mes su broliu likome Bombėjuje pas senelius. Kartą gavome iš Anglijos telegramą, kad tėvas išlaikė egzaminus; jis tapo Karališkosios gydytojų draugijos nariu. Buvo didelė šventė. Mano senelis triumfavo, kad jo sūnus - karališkosios šeimos daktaras, todėl sugriebė šautuvą ir iššovė į orą. Mes nuėjome į kiną žiūrėti "Ali Babą ir 40 plėšikų", o paskui grįžome namo. Tą naktį senelis mirė.
Mudu su broliu pažadino vidury nakties ir nuvedė pas kaimynus, bet mes girdėjome moterų aimanas. Kitą dieną jį paėmė kremuoti. Jie grįžo su pelenų urna, ir močiutė pasakė: "Štai jūsų senelis." Taigi būdamas septynerių aš patyriau rimtą egzistencinę krizę, o mano broliui ėmė luptis oda. Jį vedžiojo pas įvairius gydytojus, bet niekas negalėjo suprasti, kas vyksta, kol vienas gydytojas pasakė: "Jis jaučiasi pažeidžiamas, ir tai yra šio pažeidžiamumo požymis. Jeigu jo tėvai sugrįš, jis pasveiks."
Tėvai netrukus grįžo - tais laikais kelionė jūra trukdavo tris savaites - ir per savaitę brolio liga praėjo.
Dabar, žvelgdamas atgal, aš suprantu, jog tada pirmą kartą suvokiau ryšį tarp to, ką vadiname biologija, ir to, kas vyksta mūsų sąmonėje.
Tėvas: maldos už ligonius
Mano tėvas gavo tipišką vakarietišką išsilavinimą, jis buvo kardiologas. Jį pažinojo ir gerbė, jis laikėsi materialistinio redukcionistinio medicinos modelio. Bet vėliau, paskutiniaisiais gyvenimo metais, jis staiga atsivertė į dvasingumą.
Man tėvas buvo pavyzdys - niekada nemačiau jo pikto, nusivylusio. Jis grįždavo namo ir pasakodavo mamai apie visus savo pacientus, ir jiedu melsdavosi už juos. Jis buvo visiškai apsirūpinęs, tačiau šeštadieniais ir sekmadieniais lankydavo ligonius nemokamai. Mes gyvenome mažame miestelyje Džamalpure, bet pacientai atvykdavo iš visų šalies kampelių, kad pas jį patektų, ir jis neimdavo iš jų pinigų. Mano mama netgi gamindavo maistą pacientams, o kai ateidavo laikas išvykti, tėvas, būdavo, pirkdavo bilietą į traukinį ar autobusą, jei žmogus neturėjo tam pinigų.
Kai buvau maždaug 10 metų, mes išvykome iš to miestelio, nes tėvas buvo karo gydytojas, jį perkėlė į Šilongą Himalajuose. Dešimt tūkstančių žmonių atėjo į stotį jo išlydėti.
Stulbinama.
Taip jį mylėjo. Vėliau, kai po trejų metų kraustėsi iš kito miesto, atsitiko tas pats. Bet jis nežiūrėjo į tai labai rimtai. Jis tiesiog pasakė: "Tai mano joga".
Jūs minėjote, kad jis buvo materialistas.
Iš pradžių tikrai taip.
Kitaip tariant, jo nesavanaudišką atjautą paskatino, sakyčiau, meilė žmonėms, o ne meilė Dievui tradicine žodžio prasme?
Taip. Bet jis dažnai kalbėjo apie karminę jogą, citavo Gitą. Tėvas nugyveno nuostabų gyvenimą. Jis sulaukė 86-erių metų, iki paskutinės dienos priiminėjo pacientus. Mirė staiga, tą dieną, kai Bušas pirmąkart tapo Baltųjų rūmų šeimininku. Jis pažiūrėjo naujienas per CNN kanalą Indijoje ir pasakė mamai: "Manau, tai blogas ženklas. Aš išeinu." Taip ir pasakė. Dar pridūrė: "Perduok vaikams iki pasimatymo." Užmerkė akis ir numirė. Bet iki paskutinės gyvenimo dienos jis dirbo, gydė pacientus, mokė studentus medikus. Gyvenimo pabaigoje Indijos vedų bendruomenėje skaitė paskaitas apie sveikatą ir gerovę holistikos požiūriu.
Skamba taip, tarsi jūsų tėvas būtų buvęs šventasis.
Jis toks ir buvo. Taip pat ir su mumis. Pavyzdžiui, kartą žaidėme kriketą, jis pastebėjo, kad lazda jau sena, ir nors ką tik grįžo iš darbo, nuėjo į parduotuvę, nupirko naują ir paliko prie mūsų durų. Jis pastebėdavo tokius dalykus. Mama atsakydavo: "Jūsų tėvas - šventasis."
Močiutė: religija ir išsilavinimas
Jūsų močiutė buvo labai dievobaiminga.
Taip, ji buvo religinga tradicine prasme. Tačiau tai mane paveikė tik netiesiogiai. Motina buvo tokia pat. Tėvas apskritai nebuvo atvirai religingas - jis nevaikščiojo į šventyklas ir nesimeldė. Jis meldėsi už savo pacientus, bet nekalbėjo apie Dievą. Mes eidavome į ritualus ir ceremonijas su mama ir močiute.
Jūsų neaugino kaip religingo žmogaus?
Mes nekalbėjome apie religiją. Aš lankiau Airių krikščioniškąją misionierių mokyklą. Priežastis paprasta - tokios mokyklos buvo geriausios. Jos buvo griežtai katalikiškos. Mokėjau visą Naująjį Testamentą, visas keturias evangelijas. Galėjau cituoti jas mintinai, mokykloje buvau tikras katalikas. Kai man buvo dvylika, kai kurie mano bendraklasiai įstojo į seminariją, kad taptų kunigais. Man tai atrodė labai patrauklu. Pareidavau namo ir kalbėdavau apie tai, o tėvai atsakydavo: "Mes leidome tave į tą mokyklą ne tam, kad taptum krikščionimi, bet tam, kad gautum gerą išsilavinimą."
Mes turėjome ir draugų musulmonų. Tiesą sakant, mano geriausias draugas buvo musulmonas; jo tėvas buvo afganų princas. Afganistane įvyko revoliucija, todėl karaliaus šeima gyveno Indijoje. Tarp mano draugų buvo sikhų, zoroastristų, indusų, netgi žydų. O Kalėdas paprastai švęsdavome su krikščionimis. Todėl man tuomet religija buvo susijusi su šventėmis. Ji nereiškė Dievo. Ji reiškė ėjimą į svečius. Į fantastišką afganų puotą.
Indėnas ateistas: palengvėjimas
Savo autobiografinėje knygoje "Riši sugrįžimas" rašote, kad jūsų auklė turėjo vaikiną - ateistą ir komunistą. Ir kad jus, paauglį, jo įsitikinimai labai paveikė.
Taip, tai buvo dėdė. Gražbylys. Pasitikintis savimi. Indėnas - visiškai kitos kilmės ir aplinkos. Jis buvo prisiekęs komunistas, tapė nuostabius paveikslus ir rūkė cigaretes, o vakarais gėrė viskį ir be paliovos pasakojo, kodėl Dievo nėra. Jis mums padarė labai didelį įspūdį.
Jis pasakė, jog netiki Dievo, jūs rašote, kad jo logika buvo "smerktinai patraukli". Todėl pasijutote "nuostabiai laisvas".
Taip, nes mano vaikiškas Dievo įsivaizdavimas buvo suformuotas katalikų mokykloje.
Mistinio Dievo?
Dievo, kuris baudžia, apdovanoja, teisia, seka kiekvieną tavo žingsnį. Be abejonės, aš pajutau palengvėjimą.
Ir po šito pokalbio vis mažiau linkote į religiją?
Taip. Tuo metu, kai baigiau mokyklą, išvis neturėjau polinkio į religiją. Mano draugai, įstoję į seminariją, kartais su mumis pabendraudavo, ir apie visus tuos dalykus, kuriuos jūs girdite apie katalikų bažnyčią - skandalai dėl pedofilijos ir t. t. - aš jau girdėjau, ir man tai buvo bjauru. Todėl nenorėjau turėti jokių reikalų nei su Dievu, nei su religija, nei su dar kuo nors panašiu. Norėjau tapti žurnalistu, rašytoju. Kai baigiau mokyklą - o aš ją baigiau anksti, keturiolikos metų, - tėvas panoro, kad tapčiau gydytoju. Atsakiau jam, kad būsiu rašytojas. Ir sulaukęs penkiolikos ar šešiolikos metų pradėjau studijuoti anglų literatūrą.
Koledžui buvote per jaunas.
Taip, bet mes su broliu buvome išsivystę ne pagal amžių, mes labai gerai mokėmės. Taigi įstojau į koledžą studijuoti anglų literatūros ir per 16 gimtadienį tėvas man padovanojo keletą knygų. Tai buvo Somerseto Maughamo "Aistrų našta" ir "Skustuvo ašmenys" bei kelios kitos: Harry Lewiso "Arrowsmith" ir Lloydo Douglaso "Magnificent Obsession".
Būtent tada manyje ir prasidėjo vidinė kova. Aš mokiausi anglų literatūros, bet jau norėjau būti gydytoju. Bėda buvo ta, kad paskutinėse klasėse vidurinėje mokykloje nesimokiau biologijos. Todėl kreipiausi į tėvą.
Dovanodamas tas knygas, jis stengėsi jus "perlaužti".
Be abejo. Ir jam tai puikiai pavyko. Aš grįžau pas tėvą ir pasakiau: "Apsigalvojau. Noriu būti gydytoju."
Medicinos koledžas: alkoholis ir LSD
Tikriausiai jis buvo labai laimingas.
Taip, bet ištarė: "Tu gi nesimokei biologijos." Aš atsakiau: "Noriu daryti tai dabar." Jis pasamdė man repetitorių, ir kol koledže studijavau anglų literatūrą, namuose kasdien mokiausi biologijos su asmeniniu dėstytoju. Į pradinį medicinos skyrių galima stoti neturint atestate išlaikyto biologijos egzamino, svarbu išlaikyti stojamąjį, ir aš įstojau. Paskui padaviau dokumentus į geriausią aukštąją medicinos mokyklą Indijoje, kuri tada priimdavo 35 iš 5 tūkstančių abiturientų. Ji vadinosi Indijos medicinos mokslų institutu, tai buvo gana konkurencinga, amerikietiška įstaiga, kurią įkūrė Rokfeleriai, dalinai ją finansavę. Viską lėmė egzaminų rezultatai, man buvo septyniolika, aš įstojau, nes tikrai norėjau būti gydytoju. Ten praleidau penkerius metus - nuo 1964 iki 1969 m.
Jautėtės pakylėtas?
Taip, bet tuo metu įgijau keistų įpročių: rūkymas, išgėrinėjimas - kartais besaikis. Mes bandėme narkotikų: LSD ir t. t.
Tai buvo LSD laikas...
Mūsų mokykloje buvo daug amerikiečių studentų hipių, netgi kai kurie dėstytojai buvo hipiai. Aš gaudavau pinigų iš tėvų, tačiau mano gyvenimo būdui jų nepakako, todėl ėmiau dalyvauti debatuose kaip profesionalas. Yra tokia tradicija koledžuose: ateinate į debatus, jums duoda temą, ir turite ja kalbėti.
Bet kuria tema?
Bet kuria, netgi humoristine. "Mokyklos nuomone, Kristupas Kolumbas nuėjo per toli..."
Tai buvo intelektualų elito ratas?
Žinoma. Susiklostė taip, kad ėmiau visąlaik nugalėti tuose debatuose, o teisėjai buvo išprusę, gerai žinomi žmonės, dirbę indų radijuje. Jie mane pasikvietė ir pasakė: "Dabar yra kam mus pakeisti nanktį." Jie išeidavo vienuoliktą vakaro, o Indijos radijas skelbė naujienas kas valandą pernakt. Taigi aš ateidavau vienuoliktą ir iki septynių ryto skaitydavau žinias. Netrukus turėjau savo gerbėjų klubą Rytų Afrikoje ir Mozambike. Būdamas septyniolikos.
Man patiko toks gyvenimas. Buvau vienas iš nedaugelio, kurie galėjo sau leisti motorolerį "Lambretta". Puikiai leidau laiką. Dvasingumo klausimai manęs nejaudino.
Kada gi jūs mokėtės, jei per naktis dirbote radijuje?
Radijuje galėjau ir mokytis, ir dirbti. Buvau darbo maniakas; ir dabar toks likau, tik, atsikratęs žalingų įpročių, galiu dirbti dar daugiau.
O kada miegodavote?
Įpratau miegoti po dvi tris valandas. Netgi po to, kai atvykau į JAV. Praktikantams ir gydytojams ordinatoriams darbo sąlygos čia buvo siaubingos. Tik ką baigėsi karas Vietname, o gydytojų nebuvo. Todėl paprastai miegodavau tik dvi tris valandas.
Dirbdamas ordinatoriumi galėjau lankytis įvairiose ligoninėse ir praktikuotis. Bet mums nemokėdavo. Gaudavai bazinę stipendiją, o ką darei papildomai - jau savo sąskaita.
Turėjau didžią svajonę tapti neuroendokrinologu ir gauti Nobelio premiją. Todėl eidavau praktikuotis atitinkamose ligoninėse ir asistuodavau kokiam nors šviesuoliui nieko už tai negaudamas. Stipendiją sudarė 202 doleriai, o už butą mokėjau 120. Tuo metu jau buvau vedęs ir turėjau vaiką. Pragyventi už 82 dol. buvo neįmanoma, todėl dirbdavau visą dieną, be to, toli nuo Bostono buvo maža ligoninė, kurioje dar dirbau naktimis kaip ekstrinės pagalbos gydytojas.
Neturėjau jokių reikalų nei su Dievu, nei su religija. Dirbau po 24 val. per parą, o tarpais sugebėdavau nusnūsti.
Įspūdinga.
Mane domino neuroendokrinologija, nes ten kalbama apie "emocijų molekules". Tada dar nežinojau, kad mane patrauks dvasinės problemos, tačiau jau buvau apsvaigęs nuo idėjos apie emocijų molekulių egzistavimą. Buvo sunku, bet gavau stipendiją dirbti su Endokrinologų draugijos prezidentu. Šis žmogus buvo labai ambicingas, organizacija publikavo šimtus darbų. Jis beveik jau buvo pasirengęs Nobelio premijai už mediciną ir psichologiją, todėl maniau, jog man tai geriausias pasirinkimas.
Nobelio premija: ištrūkimas
Kai tik pradėjau dirbti, supratau, kad šie vaikinai neužsiima mokslu; jiems svarbiausia - kuris greičiau publikuos savo darbą. Kai susirinkdavome rytais, jis peržiūrėdavo visus žurnalus ieškodamas, kas parašė straipsnį mūsų tema. Jeigu rasdavo, kad kažkas ne iš mūsų, profesorius, kurį dievinau, įsiusdavo ir draskydavo žurnalus. Taigi po poros mėnesių jaučiausi gana niūriai. Juk atėjau čia užsiimti tyrimais tokioje įdomioje naujų žinių srityje, dirbti komandoje, kuri pretendavo į Nobelio premiją, o pasirodė, kad tai paprasčiausias savo pranašumo demonstravimas.
Po šešių savaičių situacija pasiekė apogėjų. Jis iškoneveikė mane viso tyrimų centro akivaizdoje už tai, kad neprisiminiau tikslaus jodo kiekio, kurį suleido žiurkėms ir kuris buvo paminėtas 1959 metais publikuotame straipsnyje. "Tai bjauru, - rėkė jis, - tokia informacija jau turėjo susigulėti tavo galvoje per tiek laiko!"
Tada pasiėmiau savo portfelį, uždėjau jam ant galvos ir pasakiau: "Dabar ji susigulėjo jūsų galvoje, o aš išeinu."
Jis nustebęs pažvelgė į mane ir paklausė: "Tu supranti, ką darai?" Aš atsakiau: "Bandau ištrūkti iš subinės." - "Ar žinai, kad aš geriausias endokrinologas šalyje? Žmonės iš viso pasaulio nori su manim dirbti!" - "O aš nenoriu", - atsakiau ir išėjau. Jis ėjo man iš paskos iki mašinų aikštelės ir rėkė: "Tu sugriovei savo karjerą! Tau galas!" Aš įsėdau į savo seną apdaužytą folksvageną vabalą ir išvažiavau. Tiesiai į barą. Ir nusigėriau.
Tuo metu žmona laukėsi antro vaiko. Ji, žinoma, išsigando ir nusiminė. Kitą dieną mes neturėjome nei algos, nei darbo, nei stipendijos, o akademijoje niekas su manim nenorėjo kalbėtis. Tada aš pasiėmiau ir dieninę pamainą ekstrinės pagabos skyriuje. Ir būtent tada sutikau žmogų, kuris pasakė: "Žinai, Deepakai, tau reiktų užsiimti meditacija." Taip viskas ir prasidėjo.
Jeigu nebūčiau pabėgęs nuo to profesoriaus, iki šiol leisčiau jodą į žiurkių skydliaukes ir vis dar tikėčiausi Nobelio premijos.
Darbas, neviltis, meditacija
Sakėte, jog didžiausią dvasinį poveikį jums padarė Džidu Krišnamurtis ir Maharišis Maheš Yogis. Krišnamurčiu susidomėjote iki ar po to, kai ėmėte medituoti?
Maharišis Maheš Yogis. (1918-2008)- indų guru, transcendentinės meditacijos pradininkas, knygų vedų filosofijos tema autorius, turėjo milijonus sekėjų, tarp jų ir "The Beatles" grupės narius. Gavo matematinį išsilavinimą, dirbo fabrike, kol ėmė studijuoti Vedas. Jis išpopuliarino ajurvedą visame pasaulyje. |
Krišnamurtis buvo iki tol. Aš neturėjau darbo nei stipendijos. Išgyvenau tikrą krizę ir klausiau savęs, kuo gi aš užsiimu šioje laboratorijoje. Labai neturėjau kuo užsiimti, todėl daug skaičiau. Dirbau ekstrinės pagalbos skyriuje tik vieną pamainą, o man viena 8 valandų pamaina - smulkmena.
Jūs suabejojote savo darbo prasmingumu, nes žiūrėdamas į tą didį gydytoją, kurį dievinote, išvydote tik ambicijas?
Taip. Pamačiau tik ambicijas, be to, pamačiau, kad akademinė medicina - ne pacientams. Aš visiškai nusivyliau.
Ir būtent tai jus pastūmėjo užsiimti dvasiniais aspektais?
Užsiimti ir skaityti. Tuo metu aš daugiausiai skaičiau Krišnamurtį. Ir staiga sužinau, kad jis skaito paskaitą Niujorke! Tai buvo 1977 m. sausio 8 d.
Atsimenu, jis kilo laiptais, o žmonės jam ėmė ploti. Jis pasižiūrėjo į auditoriją ir sako: " Kodėl jūs plojate? Jeigu norite pramogų, eikite į Brodvėjų." Kartais jis būna stačiokiškas.Bet jis mane pakerėjo. Tada pradėjau lankyti jo paskaitas ir dar daugiau skaityti. Bet aš jo nesupratau iki galo. Vėliau atsirado vidinis balsas, kuris man pasakė: "Jis sako tiesą; jis nežino, kaip ją paaiškinti. Kada nors tau teks tai padaryti. Jis sako tiesą, bet jis nelabai gerai ją aiškina, tai tavo darbas."
Kas buvo ta pirmoji priežastis, paskatinusi medituoti?
Aš daug skaičiau apie meditacijas, man visada patiko teorijos apie sąmonę. Galiu papasakoti jums viską nuo Ludviko Vitgenšteino iki Šopenhauerio ar Upanišadų - visa tai aš jau perskaičiau. Ryte rijau knygas. Vėliau pradėjau skaityti Vedantą ir suvokiau: "Aš tai patyriau." Todėl kai užsiėmiau transcendentine meditacija, tikrai atsibudau. Tai buvo neįtikima. Aš nebejaučiau alkoholio, cigarečių, mėsos potraukio. Siekiau permainų. Ir kai vėliau radosi galimybė susitikti su Maharišiu ar tiesiog jį pamatyti paskaitoje, įsikibau į ją. Jaučiausi tarsi naujai gimęs ir puoliau visiems pasakoti, kodėl jie privalo medituoti.
Knygoje "Riši sugrįžimas" rašote, jog vos tik pradėjote medituoti, patyrėte tokį džiaugsmą, kad kone susigėdote.
Teisingai. Buvau laimingas ir lengvas, nes visiškai nebegalvojau apie ateitį.
Permainos įvyko iš karto, kai tik jūs pradėjote medituoti?
Taip. Skirtumas buvo staigus.
Kas vyko jūsų viduje?
Pajutau šviesą. Džiaugsmą. Ekstazę. Pajutau, kad pradedu visus mylėti. Kad noriu visiems padėti. Ir kad visi turi medituoti! Tai įvyko akimirksniu.
Maharišis: ajurveda
Rašote, kad per pirmą susitikimą su Maharišiu jūsų protas buvo absoliučios ramybės būsenos. "Buvau visiškai laisvas nuo identiteto. Man niekada neatėjo į galvą, jog mano sąmonė nuolat tempia identiteto naštą."
Taip, todėl, kad tyla buvo labai gili, net spengianti. Nors ir anksčiau buvau tai patyręs, bet ne taip ilgai.
Pirmasis susitikimas buvo beveik atsitiktinis. Mes su žmona atskridome iš Bostono į Vašingtoną pasiklausyti jo paskaitos. Pasibaigus lekcijai, kai išėjau iš tualeto, netikėtai su juo susidūriau. Jis priėjo prie mūsų ir pasakė: "Pakilkite į mano numerį." Mes nusekėme paskui. Jis manęs paklausinėjo keleto dalykų ir ėmė įtikinėti, kad privalau mokytis ajurvedos. Iš savo žmonos reakcijos ir gestų mačiau, kad ji nori kuo greičiau nešdintis iš ten. Mes palikome vaikus Bostone su auklėmis ir ji norėjo greičiau grįžti namo. Vienu momentu jis pasakė: "Tu turi viską mesti ir padirbėti su manim. Aš tau paaiškinsiu, kas yra sąmonė, ir tu galėsi tai papasakoti visam pasauliui." Žmona jo sarkastiškai paklausė: "O kas paskolą mokės? Iš kur pinigų paimsime?" Jis pasilenkė ir pasakė: "Pinigai ateis iš ten, kur dabar yra." Dar nebuvau to girdėjęs. Bet ji numojo ranka sakydama: "Važiuokim namo." Ir mes išėjome.
Oro uoste atsitiktinai sutikau savo seną kolegą iš Australijos, su kuriuo kartu mokėmės medicinos mokykloje. Jis man papasakojo, kad susidomėjo meditacija, ir davė knygą. Tai buvo Vasanta Lados "Ajurveda: savigydos mokslas".
Dabar aš suprantu, kodėl jūs taip tikite atsitiktinumais.
Sutapimai. O taip! Perskaičiau tą knygą, kol skridau iš Vašingtono į Bostoną. Kai atskridome, pasakiau žmonai: "Rita, važiuok namo ir pasirūpink vaikais. Aš grįžtu." "Tu išprotėjai?" - paklausė ji. "Taip, išprotėjau", - atsakiau ir sėdau į atgalinį reisą.
Permainos: pinigai ir pripažinimas
Maharišis buvo užsiėmęs kitais žmonėmis, man pasakė, kad jis daugiau nebepriima. Atkirtau, jog neišeisiu, kol jo nepamatysiu.
Laukiau tris dienas. Kai pagaliau pas jį patekau, pasakiau: "Aš pasirengęs. Parodykite man, ką daryti." Nuo to laiko nuolat skraidžiau į Indiją, tiksliau - praleisdavau ten pusę savo laiko lankydamasis pas ajurvedą praktikuojančius gydytojus. Sėdėdami pas Maharišį kartu su jais aptarinėjome Vedantą. Jis siuntinėjo mane skaityti paskaitas tai šen, tai ten.
Būtent tada jūs nusprendėte tapti jo sekėju ir paskirti savo gyvenimą sąmonės tyrinėjimui ir ajurvedai?
Taip. Tada aš jau visą savo laiką leisdavau su Maharišiu. Parašiau knygą "Sveikatos kūrimas: kaip pažadinti kūno protą", tačiau nė vienas leidėjas nenorėjo spausdinti tokios knygos. Aš ją išleidau savo lėšomis - penkis šimtus kopijų. Pora mano draugų Kembridže užsidėjo tas knygas ant savo dviračių ir mes įtikinome "Harvard Coop" valdytoją padėti jas vitrinoje trims dienoms. Knyga pateko agentui, jis man paskambino ir pasakė: "Jūs turite ją publikuoti. Aš jums rasiu leidėja." Ir davė 5000 dolerių avansą.
Ją išspausdino. Tai buvo paprasta knyga su daugybe pavyzdžių iš mano pacientų ligų istorijų: apie proto ir kūno sąryšį. Tada nebuvo tokių knygų - nei mokslinių, nei populiariųjų, kurios būtų teigusios, kad jūsų protas pats gali atskirti sveikatą nuo ligos. Todėl knyga tapo bestseleriu.
Nespėjau nė atsitokėti, kai jau skaičiau paskaitas Paryžiuje kartu su Maharišiu. Man paskambino garsūs žmonės, kaip Jacqueline Kennedy Onassis iš "Doubleday": "Mes norėtume, kad taptumėte mūsų autoriumi." Skambino Peterio Guzzardi, Stepheno Hawkingo "Trumpos laiko istorijos", leidėjo, vardu ir sakė: "Mums jūsų reikia." Aš pasirašiau kontraktą su Niujorko leidykla, kuri leido daug tokio pobūdžio literatūros. Ir, žinoma, su kiekviena nauja knyga viskas ėjosi vis geriau. Viskas augo tarsi sniego kamuolys, ir visiškai netikėtai.
Tai buvo 8-ojo dešimtmečio pradžia?
Taip. 1984 metai. Kita mano knyga buvo "Riši sugrįžimas". Jos nepastebėjo niekas, išskyrus "New York Times", kuris išspausdino gerą recenziją. Na, o trečioji knyga "Didysis išgijimas" tapo įvykiu. Ji atsidūrė žurnalų viršeliuose, o paskui, 1992 m. - Oprah, ir viskas buvo grandioziška. Po laidos per 24 valandas buvo parduota 130 000 knygų. Per savaitę - 800 000. Per mėnesį - milijonas.
Prisiminiau, ką pasakė Maharišis: "Pinigai ateis iš ten, kur jie dabar yra." Taigi čia jo nuopelnas.
Tuo metu, kai jūs skaitėte lekcijas ir mokėte, jis jus globojo?
Taip. Jo padedamas skaičiau paskaitas visame pasaulyje. Tai buvo nuostabus laikas, nepaprastas. Žmonės susidomėjo meditacija. Aš greitai tapau Maharišio pavaduotoju.
Jo atstovu numeris vienas?
Numeris vienas. Tuomet jis liovėsi keliavęs.
Atsiskyrimas nuo sistemos
Kodėl jį palikote ir ėmėte dirbti savarankiškai?
Indijoje jis susirgo. Mes nežinojome priežasties, bet sklido kalbos apie nunuodijimą. Jo gydytojas, mano tėvas, pasakė: "Jis neišgyvens, jeigu mes nepadarysime jam dializės." Tuo metu Indijoje dializės nedarė, aš išskridau į Angliją ir užregistravau jį vienoje ligoninių. Išgalvotu arabišku vardu. Paskui mano tėvas ir dar du gydytojai jį atvežė. Maharišiui sustojo širdis, jam prijungė stimuliatorių ir manė, kad mirs. Mes bandėme susisiekti su artimiausiais giminaičiais, tai ilgas procesas, nes jis buvo sanjasis (vedizmo ir brahmanizmo religinėje praktikoje - atsiskyrėlis. - Red. past.), Indijoje jį varžė daugybė taisyklių. Kai beveik viskas buvo atlikta, jis pradėjo sveikti. Tai nepaaiškinama. Jo kepenys ėmė veikti. Širdis ėmė veikti. Kardiostimuliatoriaus nebereikėjo. Jis atsisėdo lovoje ir paprasčiausiai pasakė: "Tikriausiai aš susižeidžiau šonkaulius ar kažką panašaus."
Aš jį slaugiau. Mudu su Rita persikraustėme į Angliją. Iš pradžių apgyvendinome Londono viešbutyje, ir jis vaikštinėdavo po Haid parką. Kartais praeiviai sakydavo: "Žiūrėkite, tai "Bitlų" guru!" O mano žmona prieštaraudavo: "Ne, ne, čia mano uošvis." Kai sveikata pagerėjo, mes jį išvežėme į užmiestį. Jis sveiko.
Ten nieko nebuvo, išskyrus du tarnus. Rita blaškėsi tarp Bostono ir Anglijos, o aš buvau su juo ir po dvylika - keturiolika valandų per dieną mudu kalbėjome apie Vedantą, apie sąmonę.Jis galėjo detaliai išaiškinti, kaip sąmonė būna ramybės būsenos, o paskui atsiranda pirmasis postūmis, kurį pagimdo tai, kas neakivaizdu, ir kur riba tarp akivaizdaus ir nekaivaizdaus. Jis galėjo valandų valandas kalbėti apie tai, jis švytėdavo, kai tai aiškindavo. Mes išbuvome kartu visus metus, dviese.
Po metų iš Anglijos jį išvežėme į Vlodropą, netoli Amsterdamo. Nuo to laiko jis liovėsi keliavęs. O aš keliavau visur.
Tuomet ėmiau pastebėti, kad žmonės rodo man pagarbą kaip tikram indų guru. Jie bendravo su manimi kaip su Maharišiu. Jaučiausi nejaukiai. 95 proc. mūsų judėjimo atstovų žvelgė į mane būtent taip, kiti buvo labai nepatenkinti. Aš prie jų prisidėjau vos prieš keletą metų, o jie paskyrė tam visą savo gyvenimą. Netikėtai tapau įpėdiniu. Princu, kurį ruošė sostui. Dauguma žmonių iš tiesų mylėjo mane, bet mes kalbame apie tris milijonus. Jaučiau, kad kažkas vyksta, kad judėjimo (turimas galvoje Mahariši Maheš Jogi 1955 m. sukurtas Transcendentinės meditacijos judėjimas. - Red. past.) struktūroje trūksta kantrybės išorinio pasaulio atžvilgiu.
Jis buvo labai izoliuotas?
Per daug uždaras. Tai man ir kėlė rūpesčio. Jaučiau, kad mane riboja vartojama terminologija ir pati judėjimo struktūra, taip pat būtinybė likti tam tikruose filosofiniuose rėmuose, kuriuos primeta Vedanta - tai, be abejonės, nuostabu, tačiau toli gražu ne visuotina.
Tai nutiko Guru Purnimos (Padėkos Mokytojui. - Red. past.) dieną, 1993 m. Šventė tęsėsi visą dieną, ir kiekvienas norėjo pabūti akis į akį su Maharišiu. Apie vidurnaktį mes su Rita įėjome į jo kambarį. Jaučiausi neramiai. Jis pasakė: "Žmonės kalba, kad tu konkuruoji su manimi." Šie žodžiai man buvo smūgis, bet, kita vertus, taip kalbėjo žmonės. Aš atsakiau: "Mahariši, nė nemaniau su tavimi konkuruoti. Antra, aš to visai nenoriu. Trečia, jaučiuosi sukaustytas." Jis pasiūlė man kurį laiką neberašyti ir neskaityti paskaitų, atvažiuoti pas jį ir pagalvoti, ką noriu daryti." Pasakiau: "Man nereikia apie tai galvoti. Noriu išeiti." Jis apstulbo: "Ne, pagalvok šiek tiek." Nežinau kodėl, bet atsakiau: "Nenoriu galvoti net šiek tiek." Paėmiau Ritą už rankos, paliečiau jo kojas ir pasakiau: "Mes išeiname."
Išskridome į Bostoną. Namuose iškart suskambo telefonas. Maharišis pasakė: "Tu man kaip sūnus. Aš pasakiau kažką, dėl ko tu nusiminei." "Ne. Tu nieko tokio nepasakei, - atsakiau. - Man tik reikėjo preteksto, kad galėčiau išeiti." "Tu nesupranti. Mes turime imperiją, ir ji priklauso tau." "Mahariši, tai tu nesupranti, - atsakiau. - Man nereikia tos imperijos. Man reikia laisvės. Aš noriu mąstyti kaip noriu. Noriu rašyti kaip noriu. Kalbėti kaip noriu, kaip moku. Čia aš nematau tokios galimybės." "Tu ją turėsi", - spyrėsi jis. "Ne, jos nebus. Tai yra sistema, ir tokia sistema, kuri darbą ne sistemoje daro neįmanomą."
Toks buvo mūsų paskutinis pokalbis. Bet aš laimingas, nes po to įgijau kūrybos laisvę, kurios neturėjau anksčiau. Sakoma, kad tam, jog vaisius subręstų, reikia daug laiko, o paskui jis ima ir nukrenta.
Aš išvažiavau skaityti paskaitų į Kaliforniją ir ten sutikau nuostabų gydytoją Davidą Simoną, kuris apie sąmonę žino daugiau už mane. Mes puiki komanda, kartu parašėme keletą knygų. Jis daro įtaką viskam, kuo aš užsiimu, tačiau pats lieka už kadro. Jo savigarba ir žinios apie žmogaus sąmonę įgalina jį nekovoti dėl dėmesio. Tai partnerystė visam gyvenimui.
Žinote, kai aš buvau su Maharišiu, toji tyla persmelkdavo viską. Bet kai išeidavau iš kambario arba kai išeidavo jis, jausdavausi taip, tarsi mane būtų pervažiavęs sunkvežimis. Per stiprus kontrastas. Su juo - visiška palaima, kai jis išeina - smūgis. Tave nubloškia sunkvežimis, ir nebegali atsikelti, nes kai tik atsikeli, jis bloškia vėl. Tokį kontrastą aš jausdavau.
Gyvenimo ruduo: be asmeninio intereso
Prisimenu, kartą žurnalistas paklausė: "Jūs kada nors miegate?" Maharišis pažvelgė į jį su meile ir atsakė: "Mano būdravimas ramesnis nei jūsų gilus miegas." Jis sakė ką jautė. Tada aš to nesupratau, o dabar suprantu, nes jaučiu tą patį. Aš nepavargstu. Naktimis miegu ir medituoju, miegu ir medituoju - taip visą naktį. Keliuosi katvirtą ar pusę penkių ir dvi valandas medituoju, paskui einu į sporto salę, o paskui, prisipažinsiu, net nežinau, ką man žada diena. Skambinu savo padėjėjai ir klausiu. Šįryt ji man pasakė, kad dalyvauju radijo laidoje, paskui susitinku su Andrew." Taip dabar eina mano dienos. Žinau, kad rytoj esu pakviestas kalbėti televizijoje, tačiau yra daugybė dalykų, kuriuos darysiu rytoj, tačiau apie juos nieko nežinau. Galbūt tai mano planuose, galbūt tai spontaniška. Dabar nededu jokių pastangų.
Kai jūs miegate arba medituojate per naktį, tai vyksta spontaniškai?
Taip. Visiškai. Tai tiesiog vyksta. Viskas prasidėjo prieš keliolika metų, iš pradžių galbūt negalėjau užmigti ir pagalvojau, kodėl gi nepameditavus, paskui tai tapo įpročiu, o vėliau pastebėjau tą stebėjimo būseną.
Kadaise žmonės Maharišiui sakydavo: "Aš blogai miegu." Jis klausdavo: "Ar jūs atsikeliate rytais pavargęs? Ne? Tuomet viskas gerai. Nes jeigu jūs nepavargstate, tai vis tiek pailsite."
Dar aš atsimenu jo žodžius, kad mūsų kūnas gali miegoti, kai mes nemiegame. Dabar aš tai puikiai žinau.
Koks ryšys tarp begalinės energijos, kurią jaučiate dabar, ir didžiulio pasitikėjimo savimi, kuriuo pasižymėjote jaunystėje?
Iš pradžių pasakysiu, kuo skiriasi. Skirtumas tas, kad tame, ką aš darau dabar, nėra asmeninio intereso. Aš tai darau tik todėl, kad linksma. Man tai teikia jėgų ir energijos, man patinka užsiimti skirtingais reikalais, susijusiais su kūryba ir sąmone. Toks jausmas, kad jie patys mane vedasi. Neturiu jokio intereso siekti pinigų, pripažinimo, šlovės ir turtų.
Buvo sunku perkelti šį požiūrį į santykius su žmona ir vaikais, nes šeimoje mes visuomet turime asmeninį interesą. Keista, tačiau dabar aš nebeturiu asmeninio intereso šeimoje. Be abejonės, noriu, kad mano vaikams sektųsi gerai, kad žmona būtų laiminga, aš tikrai noriu, kad būtume kartu ir draugiškai bendrautume. Bet jau nesisieloju dėl dukters ar sūnaus pasiekimų, jie užsiima tuo, kuo nori. Galiu sakyti, jog neturiu asmeninio intereso jų atžvilgiu. Mano vaikams gimsta vaikai - ir sykiu gimsta mano asmeninis interesas anūkams! Tai baisiai įdomu! Jeigu manęs paklaustumėte, ar esu emocionaliai suinteresuotas kuo nors šiame pasaulyje, atsakyčiau, kad tais vaikais. Bet vis tiek žinau, kad su metais ir tai praeis. Tai nereiškia, kad jų nemyliu. Aš juos labai myliu, bet jau nėra tokio emocinio prisirišimo. Visa tai man suteikė galimybę daryti tai, apie ką anksčiau nė pagalvoti negalėjau.
Sakoma: galite daryti viską, jei neturite ko prarasti. Aš dabar būtent tokioje situacijoje. Darau viską, ką noriu, ir neturiu ko prarasti.
Buvo laikas mano gyvenime, kai nepriimdavau kritikos, mane žeidė puolimas spaudoje. Aš į visa tai reaguodavau. Prieš tris dienas mano asmeniniame tinklalapyje atsirado 800 puslapių komentaras, kuriame kaip tik manęs nevadina, ir aš nesureagavau. Tik pagalvojau, kaip turėjo jaustis tas žmogus, kuris tai parašė.
Kai tu pergyveni gyvenimo rudenį, o prieš tave dar kokie 20 metų, ką veiksi su likusiais metais? Vis dar galvosi apie save, kaip iki šiol? Ar galvosi apie ką kita?
Aš visada buvau ambicingas. Suprantu tai žvelgdamas atgal: norėjau padaryti tai viena, tai kita. Manau, iki šiol esu toks. Bet dabar nebejaučiu asmeninio suinteresuotumo. Tai vienintelis paaiškinimas. Jaučiuosi laisvas.
Ar yra dar kas nors, ko norėtumėte pasiekti?
Taip. Tegu tai nuskambės pompastiškai ir idealistiškai, bet jeigu man pavyks atkreipti pasaulio dėmesį į visus žmones, įnešančius savo, kaip pasiuntinių, indėlį, mums pavyks sukurti naują dialogą. Pasaulis - tai kolektyvinio bendravimo erdvė, kontroliuojama masinės informacijos priemonių. Anksčiau kaimo bernas su megafonu aištėje buvo svarbiausias. Dabar vaikinai su mikrofonais pasakoja mums labai liūdną istoriją. Mes matome šią istoriją savo akimis kiekvieną dieną. Aš pelniau žmonių pasitikėjimą, ir valdžios atstovai kviečia mane pasisakyti - ar per CNN, ar Harvardo medicinos mokykloje, ar dėl Pagalbos vaikams fondo. Todėl aš noriu pasinaudoti šia situacija ir savo viešumu. Klausiu pats savęs: "Ko tuo noriu pasiekti?" Na, jeigu kaimo aikštėje žmonės - tokie, kaip jūs ir aš, kurie domisi sąmone - gaus į rankas mikrofoną, man regis, pasiklausyti bus norinčiųjų tikrai nemažai.
Kalbant apie jūsų gyvenimą, man regis, jūs jau gimėte su rimtais ketinimais. Tai neįprasta.
Tai iš dalies dėl motinos. Kai buvome maži, ji tiesiog kalė mums į galvas: "Jūs pakeisite pasaulį. Jūs sukursite kai ką ypatinga." Mamos mėgsta sakyti tokius dalykus savo vaikams. Tam tikru lygiu šis vos girdimas įrašas visą laiką sukasi smegenyse.
Šaltinis: "What is Enlightenment?". Visas interviu - wie.org
Parengė Aras MASIULIS
Rašyti komentarą